Arijana

Paslaptinga liga

Kaip viena diena Arijanai prabėgo rugsėjo mėnuo. Atėjo spalis. Monteane šiais metais jis buvo kaip niekad šiltas ir šviesus. Visi tuo džiaugėsi. Daugiausia dėl to, kad toks oras palankus jodinėti, kas yra labai gerai, norint iškovoti „Geriausio Monteano Jojiko“ titulą. Juk turnyras rengiamas pradžioje spalio. Kuo ta diena artėjo, tuo visi Monteano gyventojai, o ypač jojikai, labiau jaudinosi. Ne be reikalo jaudinosi ir Arijana. Tame turnyre ji, galima sakyti, dalyvaus. Tiksliau, kartu su keliomis, mokytojos parinktomis, geriausiai jojančiomis mergaitėmis, palaikys dalyvius iš jų mokyklos. Sėdėdamos ant žirgų, jos pasirinktinai neš mokyklos herbą, vėliavą, ar ąžuolo lapų vainiką. Be to, mergaitė netgi negalės joti ant Tolmino, nes reikia vienos veislės žirgų. Arijanai ta užduotis atrodė visiškai bevertė, netgi absurdiška, ji nenorėjo jos vykdyti.

Vieną vakarą, likus vienai dienai iki turnyro, dėdė Gerbertas ir Arijana vėl stebėjo jojikus. Netikėtai Arijana paklausė:
- Dėde, kuris iš jų dalyvaus turnyre?
- Alfredas, matai, tas su mėlyna apranga. Jis tikrai puikiai joja.
- Tu tuo įsitikinęs? - Arijanos akys ėmė šelmiškai žibėti.
- Visiškai. Mano manymu, jis net turi šansų į prizinę vietą.
Arijana daugiau nieko nesakė. Ji jau norėjo žygiuoti tiesiai prie jojikų, kai dėdė ją sustabdė.
- Palauk. Jei nori su juo varžytis, geriau nė nebandyk. Jis tikrai geras jojikas, - po to, padaręs trumpą pauzę pridūrė, - be to, tuo nieko neįrodysi. Aš vis vien neleisiu tau joti turnyre. Tu tam per maža.
Arijana nesiklausė. Ji toliau nužingsniavo link jojiko mėlyna apranga.
- Alfredai, palenktyniaujam?
Jaunuolis iš pirmo karto neišgirdo. Tik po kelių akimirkų atsisuko.
- Ką?
- Sakau, palenktyniaujam? Tau bus gera treniruotė.
Alfredas šiek tiek susiraukė. Jis neturėjo laiko žaisti su vaiku. O jei ši miela mergaičiukė dar nukris nuo žirgo? Kita vertus, jaunuolis buvo girdėjęs arklininką šnekant, kad ši mažylė joja neįtikėtinai, pagal savo amžių. Dar nespėjęs nieko ištarti, jis išgirdo poną Gerbertą:
- Arijana, jei vis dėl to manęs neklausai, tuomet bent jau jok atsargiai. Nepamesk galvos, juk žinai, koks Tolmino bailus...
- Gerai, dėde. Būsiu atsargi.
Ji nuėjo į arklidę. Tai kas, kad vilki suknelę, kas, kad Tolmino bailus. Jai net nebuvo svarbu, kad Alfredas už ją turi gerokai daugiau įgūdžių ir yra vyresnis. Arijana visa širdimi troško parodyti, ką gali.
Kol mergaitė išsivedė žirgą, ir ant jo užsėdo, Alfredas spėjo apsukti kelis ratus. Galiausiai, jie atsistojo vienoje linijoje. Gerbertas į juos žiūrėjo sunerimęs. Ypač į Arijaną. Prabėgo kelios sekundės.
- Josime iki miškelio: viens du... Trys!
Nieko nelaukusi, Arijana paragino Tolmino. Jie ėmė bėgti vis greičiau ir greičiau. Mergaitė vėl pasinėrė į didžiulę susikaupimo būseną. Siekiant tikslo. Netikėtai, kažkas jai pasirodė keista. Nebuvo antro šešėlio... Alfredas su ja nejojo. Jis net nebuvo pajudėjęs iš starto. Geriau pažvelgusi ton pusėn, Arijana pamatė, kad toje vietoje stovi vien jo žirgas. Ji staigiai apsisuko ir pažiūrėjo į kitą pusę. Alfredas ir dar keli jojikai buvo sustoję ratu aplink kažką... Aplink jos dėdę! Arijana daugiau nieko nelaukė. Ji šoko nuo Tolmino ir tekina pasileido ton pusėn. Pribėgusi mergaitė prasiskynė pro žmones. Dėdė Gerbertas buvo pasodintas į fotelį. Veidas buvo baltas tartum drobė, tačiau dėdė kvėpavo. Atrodė, kad jam nėra taip blogai. Tarnaitė atnešė stiklinę vandens. Priepuolis buvo praėjęs, tačiau dėdė sunkiai šnopavo. Jis gurkštelėjo vandens ir paprašė:
- Dabar aš norėčiau atsigulti. Netrukdykit manęs iki rytojaus ryto.
Arijana palydėjo dėdę iki jo kambario. Prieš uždarydama duris, ji darsyk pasiteiravo:
- Dėde, gal jums iškviesti gydytoją?
- Ne, Arijana. Nereikia. Aš tikrai gerai jaučiuosi. Tik prašau, būk gera - šiandien daugiau nejodinėk, sutarta?
- Gerai, dėde.
- Ir paruošk pamokas.
- Bet juk rytoj turnyras. Mums nebus pamokų.
- Tuomet, nereikės eiti į mokyklą?
- Man reikės. Mokytoja mus su Marcele ir Alicija paskyrė nešti mokyklos simbolius. Ar galėsiu išeiti?
Dėdės veidas šiek tiek persikreipė. Galėjai pamanyti, kad iš skausmo. Tačiau tas skausmas buvo vidinis.
- Jei taip nori - eik. Aš neprieštarauju.
- Ir dar... Dėde?
- Taip, Arijana.
- Mes josim ant žirgų - kitaip negalima.
Dėdei nespėjus nieko pasakyti, ji pridūrė:
- Tačiau aš būsiu atsargi. Labai atsargi. Labanakt, dėde.
Arijana tyliai užvėrė miegamojo duris ir nuėjo į savo kambarį. Jos kambaryje kaip visada buvo maloni vėsa. Mergaitė pastebėjo, kad ant staliuko, prie lovos, pamerkta puokštė gėlių. Ji nusistebėjo. Šio namo tarnaitės šiaip sau gėlių neskina. Priėjusi arčiau, ji pamatė raštelį prie gėlių. Jame puikavosi užrašas:
„Tu joji nuostabiai. Neįtikėtinai. Manau, „Geriausio Monteano Jojiko“ turnyre iškovosi pirmąją vietą. Sėkmės Tau“
Arijana aiktelėjo. Nejaugi šis raštelis - jai? Juk ji net nesiruošia dalyvauti tame turnyre. Be to, kas galėjo matyti ją jojant? Tai galėjo būti nebent atsitiktinumas. Pokštas. Išdaiga. Niekas daugiau. Staiga Arijanai į galvą šovė mintis. Ji padėjo raštelį ir nuskubėjo prie durų. Po to laiptais žemyn. Virtuvėje ji rado tarnaitę:
- Ar šiandien mes gavome kokių nors siuntinių? - paklausė mergaitė.
- Taip. Pašto karieta atgabeno jums puokštę. Nuo ko ji? - abi ir Arijana, ir tarnaitė ištarė tai vienu metu.
- Nežinau, - atsakė tarnaitė. - Apie atvežtą paštą, niekas mūsų neinformuoja.
Tada ji nusisuko ir toliau kibo plauti indus. Arijana nuėjo į mansardą. Atsisėdusi į fotelį, ji dar ilgai suko galvą, kas galėjo atsiųsti puokštę. Po to akys ėmė merktis. Mergaitė šiaip ne taip užlipo viršun ir atsigulė. Šios dienos įvykiai ją buvo galutinai išsekinę.


„Geriausias Monteano Jojikas“

Arijana pabudo anksti. Taip pat anksti susiruošusi, ji nusprendė šiandien nevažiuoti karietaite, o eiti pėsčiomis. Gaivus ryto oras veikė labai raminamai ir ji, eidama alėja link mokyklos, jautėsi tartum būtų sapne. Medžių lapai tyliai ošė, užsūpuoti vėjo. Likus keliasdešimt metrų iki mokyklos, Arijana išgirdo didžiulį šurmulį. Takeliu pasukusi link arklidžių, pamatė savo mokytoją. Ji sėdėjo ir vis dar pynė vainiką. Šalia jos, stovėjo keturi tikrai puikūs žirgai ir arklininkas, kuris juos šukavo. Pamatę Arijaną žirgai ėmė garsiai šnarpšti. Mokytoja atsisuko.
- O... Sveika. Labai anksti atėjai, galėsi man padėti.
Arijana negalėjo praeiti nepaglosčiusi žirgų. Jie buvo tokie nuostabūs gyvuliai! Mergaitei priėjus, mokytoja padavė jai laikyti ąžuolo lapus, kurie labai skaniai kvepėjo. Džiūstantis ąžuolas turi tokią savybę - skleisti itin malonų kvapą. Arijana atsisėdo. Darbas buvo visai lengvas. Imti po du lapus ir padavinėti mokytojai. Tačiau kur kas maloniau jai būtų buvę apsukti kelis ratukus su žirgu - tik dėl smagumo. Mokytoja tai suprato, vos pabaigusi darbą, ji leido Arijanai šį malonumą. Mergaitė dabar jau be vargo užlipo ant vieno iš žirgų ir paraginusi jį leidosi į kelią aplink stadioną. Mokytoja, neatplėšdama akių nuo gabiosios mokinės, tyliai lingavo galvą ir stebėjosi. Po to, Arijanai prijojus, padavė mokyklos herbą. Atėjo kitos mokinės. Stadione po truputį rinkosi mokiniai. Dalyviai paskutinį syk treniravosi. Galiausiai visa delegacija pajudėjo. Oriai jodami gatve, dalyviai giedojo mokyklos himną. Tatai Arijanai atrodė baisingai kvaila, tačiau ji nieko negalėjo padaryti. Tokia buvo tradicija, toks paprotys. Turnyras turėjo vykti didžiulėje Monteano aikštėje. Jiems prijojus, stebėtojų minia prasiskyrė.

Aikštė buvo didelė ir graži. Įmantriai paruošta turnyrui. Joje buvo susirinkęs kone visas Monteanas, taigi maždaug penki tūkstančiai žmonių. Oras buvo karštas, kaip ir atmosfera. Visi laukė pagaliau prasidėsiančių „lenktynių“. Per didžiulį, senovinį garsiakalbį turnyro vedėjas pradėjo skelbti dalyvius. Arijana mažai ką tegirdėjo, nes už jos nuolat šnekėjo Alicija ir Marcelė. Tiesa, tol, kol jas subarė mokytoja. Jos veido išraiška buvo labai susikaupusi, atrodė, kad ji nenori praleisti nei vienos pavardės. Dalyvių turėjo būti dešimt. Pagal tradicijas - nei daugiau, nei mažiau. Vedėjas skelbė paskutines pavardes:
- O štai ir paskutinės, tačiau jokiu būdu ne blogiausios - Malvina Grendos ir Arijana Rendes!
Arijanai nugara perbėgo šiurpas. Kas čia dabar! Ji, žinoma, neteisingai išgirdo. Juk tikrai nebuvo įrašyta. Ji net nedalyvavo bandymuose! Mergaitė žaibo greičiu atsisuko į mokytoją, tačiau jos žvilgsnis nieko nesakė. Minia vėl tyliai prasiskyrė, Arijana tik spėjo pamatyti raginančius, tačiau sumišusius Marcelės ir Alicijos žvilgsnius. Jai neliko nieko kita, kaip tik pamažėle joti link ten. Juk ji tikrai apsijuoks, tai visiškai nejuokingas pokštas! Tačiau tai buvo tiesa. Minia vėl grįžo į vietas. Daug kas šaukė, tiesa, tai nebuvo aiškus garsas, nes visi palaikė skirtingus varžovus. Viskas buvo pernelyg keista, kad mergaitė galėtų suprasti. Sumišusi, ji atsisuko į kitus dalyvius.