Rašyk
Eilės (78129)
Fantastika (2308)
Esė (1556)
Proza (10914)
Vaikams (2716)
Slam (75)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







„Patylėsiu“- pamaniau.

O į sienas vis atsimušinėjo tie žodžiai: „Tu net ir dabar nesugebi pasakyti to vienintelio žodžio! Ar aš to nusipelniau? Aš tik bandau tave apsaugoti... Aš nenoriu, kad tu nusiristum ten, kur nusirito tavo draug... Tai yra tie padugnės!„ - močiutė rėžė savo nuomonę.

Ji vis klykė, klykė, o niekad nepasakydavo: „Prašau... „. Ji tai bandė išreikšti savo neįtikėtinai skardžiu balsu. Ir man tai patiko. Kiekvienąkart jos žodžiai, kad ir tos pačios reikšmės, bet vis skirtingai skambantys pasiekdavo mano ausis. Bandžiau įsivaizduoti, ką tokiais atvejais darytų „blogi“ vaikai. Įsivaizdavus pensininkes, stebinčias pro langus „skraidančius“ poreceliano rinkinius, pamaniau, kad jos būtų ne itin patenkinos, jų laikais taip nebuvo... Ar buvo? Kertu lažybų, kad jos susitarę ir man meluoja. Vakai nesikeičia, o tuo labiau pensininkės.  Mano veide atsiranda ironiška šypsenėlė. Ausis pasiekia nauja moralų porcija: „Pasakyk gi vieną kartą Ačiū!„. O nei karto nesakiau? Atrodė, kad kaskart jai dėkoju už lopšines prieš miegą. A, taip. Aš jau nebe vaikas. O norėčiau juo pabūti... Tada bent jau nieks manęs nereikalavo: „ačiū“. 

Aš ją gerbiu, todėl ir tyliu. Daugiau jai nesiruošiu nieko duoti. O ir lopšinės buvo pasakojamos su pagieža... Bet aš ją gerbiu. Mano senučiukė „kieta“, kaip ne kiekvienas. Garbės žodis, su ja pasiginčyti net ir velnias nedrįstų. Aš blogiau nei velnias, bet tai neturi didelės reikšmės.

Kažkada aš netgi su ja kalbėjau. Netgi pasakydavau: „ačiū“. Kodėl dabar nebe?  Nes ji pamynė mano jausmus. Aš nieko prieš, tegu „mindžioja“, nors  tegu ir mane visą „mindžioja“, bet tik ne tai, ką jaučiu. Man tai šventa.

Dabar mano ramstis, tai sena, apdūlėjusi lova, o prieš keletą dienų, o gal savaičių, ar galbūt netgi metų, nepamenu, buvo vyriškis. Aš tokia netobula ir „snobiška“, aš tokia šalta ir šiurkšti, net ir aš jaučiau tą meilę. Pirmąkart gyvenime jaučiau daugiau nei pagiežą vyrui. Ir man netgi patiko jo išskirtinumas. Jo žinojimas, kad jis yra ligonis, kad jis serga ir to pripažinimas. Liga... Ne, tai buvo tai dėl ko aš jam ir jaučiau daugiau. Jis buvo „trenktas“. Gyvenime nebuvau mačiusi keistesnio už save žmogaus, o jis pranoko, net ir mane. Pirmą kartą pažiūrėjau jam į akis, kai paskolino baltą ramunę. Sakė, kai nusibos, kad nepamirščiau grąžinti. Aš pamilau jo žalią akį. Deja, kita buvo melsva. Ir tie pasisedėjimai gluosnyje mane varė iš proto. Maniau, kad darausi silpna, man buvo būtinas jo buvimas šalia visą naktį arba bent kelios minutės pasprukus pro langą pas jį. Gyvenimas antram aukšte nebuvo tam palankus, bet nors kelis kart ir skaudėjo, buvo ir stipresnio skausmo. Žinojau ką reiškia skaudėti.

Kai nusprendžiau baigti tuos ginčus su senele ir pagaliau pasakyti jai, kad radau savo gyvenimo grožį, ji sutrypė mano jausmus. Pamynė mano savigarbą, kurios ir taip jau kelios kruopelytės buvo belikę. Kai atsivedžiau jį pas save ir pristačiau, kaip savo draugą, ne pažystamą ar ką kitą, bet draugą, tikrą. Ji metė į mane tą pačią šluostę, kuri buvo persisunkusi vandeniu. Man to užteko. Tas antausis padėjo tašką mano ramumui. Nieko nepasakiusi, nei jam, nei močiutei išėjau pro duris. Pasitikinti savimi ir nepalūžusi. Kol kas.

Įkvėpusi kelis gurkšnius dvokiančio oro grįžau atgal. Mano skruostu nuriedėjo ašara. Pakėliau šluostę ir paslaugiai ją padaviau senelei. Ir šįkart aš jai pasakiau tą ačiū, bet tokį persisėmusį pykčio, kad ji netgi su ranka pasirėmė į sieną. Jai skaudėjo. O man dešimt kartų daugiau. Atsisukau į duris, o ten jo jau nebebuvo. Tą akimirką prisiekiau su ja daugiau gyvenime nekalbėsianti.  Taip ir buvo...

O jis kiekvieną dieną man skolindavo ramunes, kurias palikdavo už durų, bet deja, jos nuvysdavo. Nemėgau šitos „skylės“, o mano grožis, kurio tuometu buvo lb daug, jos nemėgo dar labiau, todėl ir vyto... Jis išėjo ir mane paliko. Nebegrįžo. Sakė, kad tų akimirkų nebeužmirš, dar ir dabar skaitau tuos žodžius ant pageltusio popieriaus. Ir jo nebėra. Jis tik naktim su manim, kažkur mintyse, toje migloje. Aš esu laiminga. Nes ji liko su manim toks kokį iki tol prisiminiau. „Trenktas“, kaip visuomet, bet nežmoniškai artimas... Ačiū
2006-06-12 23:21
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-20 14:43
Lumos
Skaityti buvo įdomu, bet pabaiga nuvylė. Labai norėjosi kažko netikėto. O kad taip baigsis - pajaučiau iškart, kai tik pirmą kartą paminėjai JĮ. Na, bet tai, matyt, ne toks kūrinys... Ir dar gramatiką pataisyti reikėtų (ypač į akis krito sutrumpinimas lb)... O šiaip visai neblogai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-13 10:04
IWeta
Taip, tai lyg ir dienoraštis, bet nepaviešintas. Tai išgalvota asmenybė, sitaucija, aplinka ir žmonės. Dėl gramatikos, pripažystu dar daug nemokanti, o dėl tų, kad nėra ryšio tarp tam tikrų dalykų, kitą kartą atkreipsiu į tai dėmesį. Ačiū už kritiką ir gerą žodį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-12 23:58
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
oi ta močiutė!.. lb kieta, mazgote nuvijo jaunikį, paskutinį mizantropiškos senmergės šansą. haha... nu bet ryšio tai nėra tarp priežasčių ir pasekmių absoliučiai jokio. siurrealizmas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-12 23:37
Kirvoboica
gramatines klaidas reikia taistelt, o tekstas stiprus ir atviras.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-12 23:32
pieva yra Jeržio
Dienoraštis. Paviešintas. Ir tiek.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą