Kad šiandienos nedrumstų šiaurės vėjai
Ir skausmo židinys neberusentų,
Daviau arbatpinigių padavėjai –
Saujelę žvangančio metalo centų.
Jos apsiniaukęs veidas pragiedrėjo
Kaip nuteptas žydrai padangės balnas,
Šypsodamasi prie manęs priėjo
Ir džiūgaudama susižėrė delnus.
Tačiau ji nuoširdumo nesuprato.
Vėl šmėstelėjo ragenos surauktos.
Tik velnias žino, ar sulauksim metų,
Kai šypsenos bus į meniu įtrauktos.