nemerkia į vandenį.

nebevirpina širdies vargonai pelkėse stūgaudami
protų nekvaršina dūzgiančios sutemos
ir mirkstančios pėdos
ne tokios raudonos

išmindytas kelias pirmyn
ir atbulomis
kur pakalnės, debesys ir pakalnutės
kur kaip debilai šypso dievo karvutės
grotuotas baltai juodai dryžuotas tiesos veidas
šmėžuoja akyse

girgžda tarsi
senas kaip pasaulis dviratis
šimtus kartų suteptas
alyvomis
ir skambantis olandiškai

tiesia rankoje
popieriaus gėles
nuskynęs
nemerkia į vandenį
tik į stiklinę
kad gražesnėmis spalvomis kvepėtų
namo tyla
kad prisimintų kur dingo
laimingasis skaičius


nemerkia į vandenį