Robotas ir Kanarėlės

Ir dabar,
Kai jau niekam nerūpi kada susitaikys kariaujančios pusės,
Kai jau viskas patapo pilku monolitu ir lūžta nuo vėjo kardai,
Aš einu ir nuo mano ėjimo nubyra neatrastos rūšys,
Ir nuo mano ėjimo prasideda ciklas, net jei ir šiek tiek per vėlai.

Aš einu ir atrodo, kad viskas pasibaigia būtent prieš miglą,
Ir atrodo, kad būtent prieš miglą nuskęsta į jūrą išplaukę laivai,
Nuo garuojančio pastato krenta prieš 30 metų sumūrytas tinkas
Ir jau niekam nerūpi kur link nuaidėjo prieš 30 metų garsai.

Aš sakau, čia jau niekas nežino ar būdamas kaltas esi vis dar gyvas,
Čia jau niekas negali paliudyt, kad trūkstamos dalys yra,
Kai vandens prisisunkęs sekmadienis kyla prieš mirtiną ligą,
Kai nuo bokšto aukščiausio ir vėl pasigirsta kvaila sirena.

Ir dabar,
Kai jau niekam nerūpi kada susitaikys kariaujančios pusės,
Kai jau niekas nemoka tapyti, dainuoti ar net nusijuokt,
Iš pavasario smūginės ritmikos kyla klaustukas – ar būsi,
Kai nebus nieko kito, tik tūkstantis metų gyvosios gamtos.