Žalio kalno romanas // 5

5.

Starkai gyveno miesto centre, netoli Miesto sodo, trijų kambarių bute. Nors jiedu nuolat keliaudavo, savo namais laikė Kauną. Didžiausias kambarys buvo svetainė, kiti du - šeimininkų miegamasis ir kabinetas, buvo mažesni. Starkai samdė tarnaitę, tačiau ji pas juos negyveno: ateidavo anksti rytais, o vakarais grįždavo namo. Starkai dažnai rengdavo pobūvius ar šiaip pasikviesdavo svečių – per ilgus kelionių mėnesius ar savaites pasiilgdavo draugų ir bičiulių.
Svečius visada priimdavo svetainėje. Tai buvo erdvus kambarys su dideliais langais ir terasa. Jame stovėjo keli minkštasuoliai ir kanapos, ovalo formos valgomasis stalas šešiems žmonėms, kurį buvo galima padidinti, kad susėstų visas tuzinas. Jį Starkai skleisdavo gana retai, paprastai svečiai įsitaisydavo ant minkštasuolių, užkandžių lėkšteles laikydavo rankose. Dar svetainėje buvo grakščių formų kavos staliukas, indauja, kurioje Silvija laikė iš močiutės ir mamos paveldėtą krištolą ir porcelianą. Šalia didžiosios stovėjo ir mažoji indauja, joje Starkai laikė savo porcelianinių figūrėlių kolekciją. Sienas puošė ne paveikslai, kaip kituose namuose, o iš kelionių parsivežti suvenyrai, nuolatiniai pokalbių ir diskusijų objektai. Kalba paprastai prasidėdavo nuo vieno iš jų ir baigdavosi ginčais apie šalies, iš kurios daiktas buvo atkeliavęs, politinę situaciją, žmonių gyvenimą ar kultūrą. Šįsyk Starkai iš Amerikos buvo parsivežę kelis indėniškus suvenyrus – jie jau buvo radę savo vietą svetainėje, taip pat ir figūrėlių kolekcijoje buvo pora naujų eksponatų.
Ankstyvą rugsėjo šeštadienio popietę ovalusis stalas jau buvo nukrautas šaltais užkandžiais, stovėjo ąsočiai gaiviųjų gėrimų ir alaus, butelis krupniko, kad svečiai galėtų išsirinkti gėrimą pagal savo skonį. Ant mažojo stalelio buvo sudėti vaisiai ir saldumynai, puodeliai kavai. Pirmieji atėjo Kazys ir Idalija Stavickai, tuoj paskui juos - Vincas Galinis su vaikais. Lygiai sutartą valandą pasirodė Konradas Balandis, nešinas baltų astrų puokšte Silvijai. Jis pasisveikino su Starkais ir jau susirinkusiais svečiais.
- Beliko sulaukti Kymantų, - tarė Paulius. – Jie perspėjo, kad truputį vėluos. Tai mūsų naujieji bičiuliai, susipažinome plaukdami iš Amerikos, - paaiškino išvydęs klausiamus žvilgsnius. – Tau jau minėjau, - linktelėjo į Konrado pusę.
- Kaip gi, pamenu, sekmadienį apie juos pasakojai, - sutiko Balandis.
- Ar jūs jau buvote susitikę? – įsiterpė Dangūnė Galinytė, Vinco Galinio dukra. – Konradai, nieko man neminėjai. Kokie nedraugiški... – juokais patempė lūpą.
- Kad ir neklausei, - atsakė šis. – Kažkaip iš galvos išgaravo. Tas mūsų susitikimas labai trumpas buvo – sekmadienį turguje susidūrėm.
Dangūnė aiškiai simpatizavo Konradui. Nors paprastai kavalierius rėžia sparną apie merginą, tarp jų viskas buvo susiklostę atvirkščiai. Galinytė kartais pasikviesdavo Konradą vakarais pasivaikščioti ar į teatrą, netgi buvo įsiprašiusi į svečius išmėginti teleskopą. Balandis bandė jai aiškinti, kad tą vakarą dangus apsiniaukęs, bet mergina atkakliai siekė tikslo apsilankyti jo viengungiškame bute. Visi tik ir laukė, kada juodu paskelbs apie sužadėtuves, tokios neslepiamo Galinytės flirto pabaigos tikėjosi ir abu Galiniai (Vincas Galinis jau kelerius metus našlavo, o Dievainis studentavo, šeimai dar buvo per jaunas). Konradas neskubėjo pirštis, apie Dangūnę jis nebuvo pasakojęs ir tėvams. Jis laikė merginą savo drauge ir puikia pašnekove, bet neįsivaizdavo, kad galėtų nugyventi su ja visą gyvenimą, susilaukti vaikų. Savo dvejones ir delsimą jai ir aplinkiniams Balandis bandė aiškinti savo tarnyba, esą negali žinoti, kur po mėnesio jį gali paskirti, bet pats suprato, kad viskas daug sudėtingiau.
- Brangieji, susipažinkite – ponas Brunonas Kymantas ir ponia Liucilė Kymantienė, buvusi Alaburdaitė, - Paulius susirinkusiesiems pristatė į kambarį įėjusią porą.
Konradas ir Liucilė beveik vienu metu atsisuko ir pamatė vienas kitą. „Ji“, iš karto suprato Balandis, „mergina iš funikulieriaus“. „Negali būti, negali būti“, Liucilė ėmė tankiau kvėpuoti. Vyras funikulieriuje vilkėjo uniformą, šis buvo apsivilkęs šviesaus audinio eilute, bet akys buvo tos pačios – žibuoklių spalvos akys. „Tai tikrai jis“, virpančia širdimi pagalvojo Liucilė. Tuos kelis vakarus, praėjusius nuo jų atvykimo į Lietuvą dienos ir atsitiktinio susitikimo kylant į kalną, jaunoji Kymantienė užmigdavo matydama ją užkalbinusio karininko akis. Ir dabar niekaip negalėjo patikėti, kad vėl taip greitai jį sutiko.
Visi svečiai jau buvo susirinkę, tad Starkai pakvietė vaišintis. Iš žymiojo rūkyto kumpio, sekmadienį nupirkto turguje, Paulius pats buvo susukęs suktinukus su įvairiais įdarais: šviežiomis daržovėmis, kelių rūšių sūriais, šviežiais ir džiovintais vaisiais. Likusius užkandžius Silvija buvo užsakiusi „Konrado kavinėje“, saldumynus pirko iš Baublių cukrainės, o gėrimais pasirūpino tarnaitė.
- Mm, tikrai skanu, - Brunonas mėgavosi užkandžiais. – Maniau, kad Lietuvoje teks tik visokiausiomis kiunkėmis, cibulynėmis, marmalynėmis ir šmontalais*1 maitintis, o žiūrėk, kaip apsigavau – Paryžiaus meistrų verta virtuvė, - gyrė išsijuosęs. - Konradai, ar tamsta esi tos kavinės savininkas?
- Tik sutapimas, vardai tokie patys, ir tiek, - gūžtelėjo Konradas.
- Jūs karys? – daugiau teigė negu paklausė Liucilė. Be pasilabinimo atėjusi ji dar nebuvo tarusi nė žodžio.
- Iš kur žinai? Ar esate pažįstami iš anksčiau? – pasmalsavo Dangūnė. Galinytė vienintelė iš visų pastebėjo Liucilės ir Konrado sumišimu persmelktą nuostabą, jiedviem pamačius vienas kitą. Ir jai visai nepatiko švelnus Balandžio žvilgsnis, visą vakarą nuolat grįžtantis prie Liucilės, - į ją, Dangūnę, jis nėra taip žiūrėjęs!
Konradas puikiai žinojo, koks kandus gali būti Galinytės liežuvis, ir puolė gelbėti Kymantienės:
- Sutikau ponus Kymantus tik atvažiavusius, kilome vienu funikulieriumi.
- Tikrai? – nustebo Brunonas. – Nepamenu tavęs. Tiesa, buvau užsiėmęs su tuo kvaištelėjusiu brangiosios tetos Marijos atsiųstu vežiku, reikėjo žiūrėti, kad neliktų koks lagaminas.
- O aš jus pamenu, jūs vilkėjote uniformą, - nesigynė Liucilė. – Dar paklausėte, ar pirmąsyk kylu funikulieriumi. Net neįsivaizdavote, kad aš ir Lietuvoje pirmą kartą, - ji buvo pratusi į nepažįstamus ir naujai pažįstamus žmones kreiptis „jūs“, nesvarbu, kokio jie amžiaus buvo ir kokį darbą dirbo. Priešingai negu Brunonas, kuris galbūt tik Anglijos karaliaus nebūtų tujinęs. Liucilė tik dabar pastebėjo, kad ją erzina šis sutuoktinio neformalumas su aplinkiniais.
- Sakai, kiunkėmis, cibulynėmis, marmalynėmis ir šmontalais tikėjaisi maitintis, - tarstelėjo Idalija Stavickienė. - Brunonai, ar ne nuo Žemaitijos esi kilimo?
- Mano tėvelis į Urugvajų iš Viduklės išvažiavo, o amžinatilsį mama – Urugvajaus lenkė, - nieko neįtardamas atsakė Brunonas. – Bet ji anksti mirė, užaugau tik su tėvu.
- Aš domiuosi kulinariniu lietuvių paveldu, - paaiškino Idalija, – o Kazys – tautosaka. Paulius su Silvija po margą svietą trankosi, o mums Lietuvos pakanka. Šią vasarą kaip tik viešėjome Žemaitijoje. Teko ir marmalynės, ir cibulynės ragauti. Beje, ji primena prancūzišką svogūnų sriubą.
- Bet labiausiai mudu kastinys*2 su karštomis bulvėmis sužavėjo, - prisiminęs net sučepsėjo Kazys Stavickas. – Nereikia nė prancūziškų virtuvių, lietuviai patys puikūs kulinarai. Vien Pauliaus kumpio suktinukai ko verti, - pagyrė šeimininką.
- Na, ko jūs čia visi apie tą maistą pradėjot? - Dangūnei pokalbis buvo aiškiai nuobodus. – Starkai ką tik iš Valstijų grįžo, be to, tikrus amerikonus turime, - linktelėjo Kymantų pusėn.
Liucilė suraukė antakius. Nors jos tėvai ir ji pati visą gyvenimą buvo nugyvenusi Amerikoje, jie neturėjo nė lašo nelietuviško kraujo. Ir pats žodis „amerikonas“ Dangūnės lūpose kažkaip įžeidžiamai nuskambėjo. O Brunonas užkibo ant Galinytės kabliuko – suradęs simpatišką pašnekovę, prisiminė savo merginimo įpročius. Liucilė pažvelgė į savo vyrą – jis visas spinduliavo sąmoju, degė noru patikti, tačiau už viso to slypėjo toks nenuoširdumas! „Brunono gyvenimo šūkis – atėjau, pamačiau, nugalėjau“, pagalvojo. „Kaip aš seniau nemačiau, koks jis karčiai saldus? “.
Susimąsčiusi Kymantienė pajuto, kad ją kažkas stebi. Net neatsisukusi suprato, kad tai Konradas. Nenorėdama atsakyti, nuėjo į terasą. Tarnaitė kaip tik patiekė kavą. Bendros diskusijos buvo nurimusios: Brunonas flirtavo su Dangūne, mielai jam atsakančia tuo pačiu ir paleidusia iš savo akiračio Konradą, Silvija rodė Idalijai papildytą porceliano figūrėlių kolekciją, abu Galiniai klausėsi Pauliaus pasakojimo apie Valstijose jau pasirodžiusį naujausią Čarlio Čaplino filmą.
Iš Starkų terasos atsivėrė puikus vaizdas. Ramiai tekėjo Nemunas, kur ne kur plūduriavo medinės žvejų valtelės, prie krantinės suposi nedidelis garlaivis, kitapus upės - Aleksoto kalnas, jo šlaituose ir pačiam paupy matėsi išsimėtę maži mediniai namukai, vyko ir naujos statybos.
- Kodėl pabėgai? –Konrado balsas nė kiek nesudrumstė paslaptingos vakaro tylos. Balandis stovėjo visai greta, Liucilė ant savo kaklo linkio juto lengvą jo alsavimą. Ji linktelėjo į priekį, kitaip būtų papuolusi tiesiai į Konrado glėbį.
- Viskas taip nauja ir neįtikėtina, - išsisuko ji nuo klausimo. – Dar tik savaitę esu Kaune, o atrodo, kad niekur kitur ir nesu buvusi: nebuvo gyvenimo Amerikoje, nebuvo laivo, kelionės per pusę Europos.
- Ar nepasiilgai to gyvenimo? – Konradas suprato subtilią Kymantienės užuominą.
- Ne, nepasiilgau, - užtikrino Liucilė. – Tik be tėvelių ilgu, bet galbūt jiedu kaip nors prisiruoš atvažiuoti. Tėvelis jau senokai kalba turįs Lietuvoje reikalų, kuriuos norėtų pats sutvarkyti. Net ir man jų nepatikėjo, - nusišypsojo prisiminusi pažadą tėvui su smulkmenomis papasakoti apie funikulierių.
Konradas žiūrėjo į jaunąją moterį, trapią ir vienišą. Nepažįstamas jausmas virpino sielą, jam norėjosi apglėbti Liucilę ir nebepaleisti. Balandis suprato ją turint vyrą – tai jo pareiga rūpintis žmona. Tačiau Konradas visą vakarą jautė tarp Kymantų tvyrančią įtampą, o gal tik manė jaučiąs – gal tas nepažįstamas jausmas, užplūdęs jį tik pamačius Liucilę, neleido blaiviai mąstyti ir vertinti savo minčių.

*1 kiunkė, cibulynė, marmalynė, šmontalas – žemaitiški patiekalai.
*2 kastinys – žemaitiškas patiekalas.