***

lyrinis subjektas
pasilypėja
ant vieno pirmųjų
laiptelių į dangų
ir atsidūsta:

ji šypsosi
infantiliai
aš kvatoju
pašėlusiai
visi keliai
po mūsų kojom
viršūnėm
aukščiais
vis kalba
su mumis
nušvitus
ir rami
skulptūra to
kuris
norėjo gelbėt

ji juokiasi
infantiliai
ir jos kelnaitės
pašėlusiai
šypsosi
mano ranka
ant tos šypsenos
ant neįdegusio kelio
ir slenka aukštyn

(visada prisiminsiu
jos rausvą liemenėlę
trumpam nereikalingą
gulinčią ant kilimo)

norėčiau išgerti
nustebimo
nerandu taurių

tik rankos
godžiai
liečiančios krūtis
žino kad
viskas savo
vietoje

2006-05-25