Rašyk
Eilės (77283)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10806)
Vaikams (2638)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Prie turgaus yra tokia skelbimų lenta. Dešimtys saulės nublukintų, lietaus nuskalbtų popieriaus lapelių tykiai šiurena vėjyje. Už kelių metrų blaškosi pasiutęs balandis (pasiutęs todėl, kad kaptelėjo mano skėtį, atskyrusį jį nuo saujos trupinių – arba bandė tai padaryti). Skaisčiai šviečia rugpjūčio saulė, smagiai krapnoja šiltas lietutis, batelio kulniukas romantiškai stringa šaligatvio plyšyje, ir širdyje ištirpsta šimtas metų vienatvės, išsilieja smagiomis saulėje žybsinčiomis balomis. Bet mano tikslas – skelbimų lenta, tai dėl jos ranką sveriančią kriaušių pintinę iš turgaus tenka nešti tolimesniu keliu, tai dėl jos atidedu kasšeštadienines diskusijas prie Aldonos pomidorų dėžių. Dėl jos ir dėl rašomojo stalo studentei dukrai.
Šaligatvis šviežutėliai nupraustas lietaus. Ieškau akinių, įdėmiai stebėdama pasiutusį balandį, stebintį pasiutusiai įtarią mane. Skaitau. „Parduodu Al. Bidoną“. „Išnomojamas būtas be patogūmų“. „Parduodu jodmarge Oška“. „Dovanoju kultūros likučius“. Nė vieno rašomojo stalo – mano šiaudinė skrybėlė liūdnai nusvyra, panašiai kaip elegantiškame prancūzų filme, kurio pavadinimo neprisimenu.
- Jėzusmarija, šimts metų! Ko činai ieška?  - girdžiu prie pat skrybėlės (pasiutęs balandis nešdinasi kuo toliau; buvusios kaimynės sijono kraštai nušluoja jo skanautus trupinius ir sukelia nedideles bangeles baloje, verčiančioje laikytis atstumo nuo Al. Bidono pardavėjų skelbimo).
- Rašomojo stalo dukrai, - sakau pabrėžtinai oriai, nes žinau abu jos sūnus blaškantis po užsienio braškių laukus.
Buvusi kaimynė deda ant žemės pilną „Norfos“ maišiuką šviežių bulvių, smalsiai prikiša nosį prie saulės nublukintų skelbimų, pusbalsiu skaito, tingiai vaikydama aplink besisukinėjančią vapsvą, galop pareiškia:
- O stalų tai nėr.
- Nėr.
- Ale tu laikrašty pasiskelbk. Arba – va, - baksteli pirštu į „Dovanoju kultūros likučius“.
- Kad neaišku, ką čia dovanoja, žinai, dabar laikai tokie... Arba kokį šlamštą iškišti bando, arba šiaip skelbiasi koks senas...
- ... alkogoliks be bobas, bet plač širdž ir didel gerkl.
Sakau – nemanau, kad toks galėtų ką nors dovanoti, nors, žinoma, tų skelbimų autorių nesupaisysi.
Buvusi kaimynė melancholiškai kasosi pakaušį, žvilgsniu krypsta į šalia skelbimų lentos prisiglaudusią parduotuvę ir jau atrodo, kad rašomojo stalo problema tuoj tuoj pasislėps už jos suvokimo horizonto. Kai toks tingus rugpjūtis ir lietus nustojęs lyti lygiai prieš tris minutes, mažai ką pasaulyje rašomieji stalai domina labiau už išpardavimus. Arba vapsvą, besisukiojančią aplink išsitaršiusius šviesiai dažytus plaukus atauginėjančiomis juodomis šaknimis.
Bet ji prabyla – ir aš jaučiu, kad tai bus lemtingas sakinių srautas.
- Nu, gal būt, kad koks dieduks butų parduod, tai raik apsikuopt. Gal koks balds atiduod, gal koks, kėp jie ten, antikvars... Nuaik, paklausk, gal ir stalų tur...
Sakau – labai jau keistas skelbimo tekstas.
- Nu, gal jam jau biškį kvakšt - šitiek metų kauptų turtų atiduot raik. Gal palydėt, jėgu bijė?
Rašausi adresą.

Tas pats šeštadienis, tarp valandos po turgaus pabaigos ir valandos iki pietų pradžios. Buvusios kaimynės sijono kraštai pareigingai šluoja šaligatvius, mano skėtis šauniai švytruoja, šimtas metų vienatvės jau seniai ištirpę, nors vaikų nematysiu dar kokius porą mėnesių (nebent gaučiau tą stalą). Kultūros likučiai. Dukra užvakar mūsų miestelį „kaimu“ išvadino, va, sako, nei kultūros, nei mokslo ragavę („kai kurie“, - paskui pasitaisė). Tėvas tai ką – užsidaro antrame namo aukšte, drožia šaukštus (tik niekas neperka jų, tų šaukštų), dar kartais patrepsi aplink savo sodintus abrikosus, kurių neįmanoma valgyti, į parodas nevaikšto, balsuot nevaikšto, realybės šou nežiūri. Tyli ir skaito knygas, tas mano pensininkas. Medines gėles dirba (ir visi perka jas, tas gėles). O man vis rūpesčiai.
- Nu, buts kėp buts, - konstatuoja buvusi kaimynė, kritiškai apžiūrinėdama apmusijusias duris plyštančiais apmušalais.
Abi lengviau atsidūstame, stovėdamos ant teorijos pasitvirtinimo ir dieduko, kuriam „kvakšt“, slenksčio. Skambutis neveikia – beldžiamės iš visos sveikatos, kaip ir dera rugpjūčio priešpietę, kai nori kuo greičiau gauti rašomąjį stalą ir grįžti gaminti balandėlių, kapstytis darže, žiūrėti žinias, kalbėtis apie gyvenimą su savo žmogumi, palaikančiu pokalbį vienodais ramiais „hm“, „taip“, „aha“.
Už durų sučeža žingsniai –  tarsi tarakonas skrebėtų. Durys nedrąsiai veriasi.
- Laba diena, mes pagal skelbimą... – taip drovu, nors kultūros likučių savininkas – paprastas žmogelis žilu ežiuku, didžiuliais pensininko akiniais, apklijuotais mėlyna lipnia juostele, liesą kūną įvilkęs į platokus marškinėlius su užrašu „Chikago Bulls“, ant kurių ties raide u švyti mažytė rausva dėmė nuo burokėlių, tokia sava, tokia pažįstama ir jauki.
- Gal rašomų stalų turet? – rėžia buvusi kaimynė, sprausdamasi vidun.
- Turiu... Prašom vidun, ponios, - nepažįstamojo balsas melancholiškai malonus, judesiai lėti kaip lėtas besibaigiančios vasaros laikas – ypač šią valandą tarp turgaus pabaigos ir pietų pradžios.
Mes einame liepžiedžiais kvepiančiu koridoriumi (pastebiu porą šių augalų šluotelių, pakabintų abipus apsiblausiusio veidrodžio), tiesiai į svetainę (virtuvėje kvepia alyviniais obuoliais), tiesiai ten, kur stovi nemažas (ąžuolinis!) rašomasis stalas. Įmantriai išdrožinėtos kojos, penki stalčiai su meniškomis rankenomis - tiesa, vienas kampas kiek apgadintas kirvarpų, bet iš esmės stalas geras, atrodo, ir prie dukros antikvarinio veidrodžio tiks. Visai mielas tas senukas, gal jam visai ne „kvakšt“, gal tik šiaip sau tokį skelbimą įdėjo – kai vaikai ir saldžiai svaigios jaunystės dienos toli, kartais pagauni save neriantis iš kailio, kad tik rastum su kuo pasišnekučiuoti.
Buvusi kaimynė keletą kartų apeina stalą, perbraukia ranka tikrindama, ar nėra dulkių, pritariamai linkteli, keletą kartų pastuksena paviršių, perskaito atversto laikraščio antraštes.
- Nu, visai nieka, - sako, - kadom galėtumem pasiimt?
- Eee... – sako senukas, kasydamasis krūtinę kaip tik ties dėme nuo burokėlių.
- Pirmadienis tiks? Apė dešimtų ryta?
- Na... – buto šeimininkas kiek sutrikęs šypteli, sako, kad mums dar reikėtų šį tą pamatyti, o jam - pamąstyti.
Buvusi kaimynė duria į stiklinę saulėje spinduliuojančią vazą kampe, aiškiai nenaudojamą, tačiau aiškiai vertingą, nes blizga:
- Aš da šitų paimčio, jėgu jūs nieka prieš. Ir da liustrų, mana ti anūks sudauže prėš savaity...
Kultūros likučių dovanotojas skėsteli rankomis, paskui pasiūlo išgerti čiobrelių arbatos – galbūt bijo, kad neišneštumėme viso turto. Klausiu, ar vaikai liepė viską išdalinti, ar būtinai svetimiems, nors už stalą labai labai ačiū, žinoma, va, dukra studijuoja...
- Kad aš vaikų neturiu, - šypsosi, o akyse nė sekundės vienatvės, nors aš maniau, kad tokiu atveju turėtų būti mažų mažiausiai keli šimtai metų, nes kaip gi šitaip – be vaikų!
- O ti kam viskų išdalinat?
- Tik šį tą.
- Nu gera, vazų aš ir dabar gal paimt, tik liustrą niekam neatiduokit! – perspėja kaimynė.
- Bet... – lyg ir nori kažką sakyti senukas, bet pietų valanda artėja, pūsteli kvapnus vėjas, ir mes dingstame tam, kad nė vienas žmogus žemėje neliktų be balandėlių.


Pirmadienis karštas, du vyrukai iš krovinių gabenimo bendrovės patyliukais keiksnoja, aš prakaituoju po šiaudine skrybėle. Buvusi kaimynė burba, kad nereikėjo tam „kvakšt“ nešti tokio didelio pyrago gabalo, o jau kriaušės, žinia, išvis prabanga, kai tokios kainos. Dukra sakė – nešk gerą butelį, bet aš kažkaip netikiu, kad kuklusis kultūros dalintojas galėtų va taip... „Plač širdž ir didel gerkl“...
Šiandien senuko akiniai kiek dulkėti. Sako – atsikratė dar keliais kultūros likučiais, kitaip sakant, išmetė senus žurnalus ir laikraščius.
- A kam? Gal da prisiraikt, - stebisi buvusi kaimynė.
- Ne, ne, - purto galvą keistuolis. - Aš į savo sodybą išvažiuoju, o čia – tiek gerų prisiminimų... Pasidalint reikia. Kultūros likučiais. Ir pyragais, - sako, kviesdamas ir mus paragauti.
Buvusi kaimynė pašnibždomis praneša – iš tikrųjų „kvakšt“, čiumpam stalą ir sprunkam. Maža kas...

Dabar dukros kambaryje yra rašomasis stalas. Studentė gi, reikia. Rugpjūtis baigiasi, nukrinta žemėn kaip tie nevalgomi tėvo abrikosai. Prie turgaus yra tokia skelbimų lenta. Dešimtys saulės nublukintų, lietaus nuskalbtų popieriaus lapelių tykiai šiurena vėjyje. Tai mano tikslas, mat mano žmogus pirktų medžio. Vakar dukra skambino, sako: kokio ten šlamšto į stalą prigrūsta – ir seni bilietai (tarybiniai!) į kino teatrą – susprogdino dabar jį, parduotuvę pastatė, kada einu, pasigrožiu, va, kaip kultūrą ragaujam, - ir miesto nuotraukos, ir poezijos visokios, ir meilės laiškai, ir teatrų programėlės, ir net sena fleita voliojasi... „-Kas tai, mam? “ – stebėjosi. „-Kultūros likučiai. Kultūros likučiai, mieloji“, - sakiau ir šypsojausi į ragelį, kol tėvas paragino: na, einam gi virt uogienės, gal šįmet kas išeis iš tų abrikosų...
2006-06-01 13:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-27 10:05
Algimantas GD
Labai šaunus kūrinėlis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-21 11:50
Išeinu žemai nukelta galva
Dėl skelbimų tekstų tai galėjai ir nutylėti, na šiaip tikrai geras kurinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-30 18:37
Tamsos Šešėlis
Geras kurinelis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-26 17:27
Weird Star
P.S. O skelbimų tekstai neišgalvoti - tikrai tokius mačiau ir užsirašiau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-07 18:06
59 Kilogramai
nu kodėl, Biržai atsigauna po biškutį :) va rampą greit pastatys xi xi :) žmonės treningus į naujus drabužius pradeda keist
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-06 14:57
Strelnikovas
gerai čia
tikrai biržuose tik kultūros likučiai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-06 13:48
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
hehe, nu ką aš galiu pasakyti, kai syki vėžiavau su draugais anglininkuose (biržų r.) tai mūsų šeimininkai kalbėjosi kažkokia visai nelietuviška kalba, absoliučiai nėjo nieko suprasti. laimė jų dukra kurios kvietimu ir viešėjom ten mokėjo lietuviškai ir vertėjavo. išskyrus tą kalbinį skirtumą, visa kita buvo kaip pas lietuvius: cepelinai, degtinėlė ir nuoširdus priėmimas. labai netgi nuoširdus, atsimenu su nostalgija. ']
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-06 13:35
Weird Star
Tarmė - autentiška biržietiška, nors raštu ją išreikšt - gana keblus uždavinys. O lietuviais esam gimę mes visi - tiek kauniečiai ar vilniečiai, tiek telšiškiai ar varėniškiai, tiek kupiškėnai, kratiškiečiai ar alizaviečiai:) We're all the winners, skant;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-06 03:05
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
nu kaip. pradžioje tai labai gerai viskas. atsiranda tokia pašėlusi intriga su ta skelbimų lenta ir geras įtarimas, kad galima sulaukti absoliučiai crazy išrišimo. deja, pabaiga absoliučiai „normali“, didaktinė ir tokia banaloka... plius man kažkokia neautentiška ta tarmė, kuria kalba kaimynė pasirodė. nežinau nu gal ir yra lietuvoje vietų kur taip kalbama, bet tai jau ten visai kažkokie pusiau nelietuviai gyvena turbūt. ']
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-02 22:04
59 Kilogramai
sužavėjo 5 noriu pritart pievugele
"už subtilų pajautimą to, kas kas po truputėlį bet nuolat dingsta"
taip paprasta ir nuoširdu yes
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-02 17:33
Pilvytis
Pasiutusiai šaunus kūrinys.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-01 22:48
pieva yra Jeržio
5 - už subtilų pajautimą to, kas kas po truputėlį bet nuolat dingsta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-01 22:33
truputį _
Puikus. Labai gražių vietų yra, puikus sąmojis, detalus darbas, ko daugiau reikia?
Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-01 20:59
va va va
labai detalus. bet dėmesys gerai sufokusuotas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-01 20:59
Si bilė Sibire
Iš tiesų puiku.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-01 18:51
niekadnebusiusviesi
labai patiko. istabu, grazu, vaizdinga, su gero humoro doze.
i megstamiausius, zinoma.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-01 14:37
labas aš Jorūnė
hm... geras... man taj patiko... susiskajte :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-01 14:09
Aukščiausias taškas 2
šaunu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą