Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pakėlė baltas vėduokles, iškėlė ilgus kaklus lyg srėles  šovimui namo… Jie nesitikėjo, jog  balta gulbė atsktis būti marintoja ir duobkase… Jie nepagalvojo, jog  tuos besiplaikstančius sijonukus ir į dvi uodegytes surištus plaukus nusineš H5N1 numerio gulbė... Jie negalėjo nuspėti, jog jas pervers aštrūs gulbių plunksnų smaigaliai...

Ant skaidraus raibuliuojančio veidrodžio leidžiasi balta Čaikovskio gulbė. Ištiesdama ilgą, liauną kaklą ir vėl jį  panarindama, tankiai glėbesčiuoja orą ir pilkšvais sparnais plaka šaltą, plaukiojantį stiklą, tarsi prašydamasi įleidžiama į gyvybės saugyklą. Panardina pavargusį kūną ir, drumzdama vandenį,  plūduriuoja. Ežero akies vyzdyje ji tampa Sktajojančiu Olandu, slepiančiu savyje lavonų tvaiką. Ilgakaklė nebylė paskui save palieka raudona (sic!) šleifą, raudoną besiblaškančią, pamišėlišką ugnį žmonių akyse. Sulipusios, gličios  plunksnos padengia virš šešėliuotos žmonių masės nešamus karstus. Miegas ir Pūvimas... Pūvimas ir Miegas... Šiepia dantis taip gudriai  įsitaisę Grožio kailyje. Grožis ir Pūvimas... O tarp jų lygybė...? Tipena Grožis savo purvinomis, kaltomis pėdomis, mindamas veidus, užkrėsdamas protų vandenynus. Vėjo šuorų nešama gulbė, paskendusi transformacijų  ekstazėj, tiesia sparnus laiko sferoje, ieškodama durų į tave, tavo erdves, tavo pasaulius, siekdama akių, trokšdama protų.
 
Tas pats ežeras, kuriame gulbė paskleidė nuodingą raudoną aksominę miglą, nugramzdino ir pižonišką Narcizą, švelniai užnerdamas, lyg kaspiną budelio rankose, miglos giją. Jo akys pamišo, negalėdamos rasti savo veido ežero žvilsnyje, tarsi apsvaigo nuo pernelyg tirštos, pernelyg sunkios, pernelyg raudonos sklandančios masės. Tarytum didelė burna prarijo jį, apkvaitusį nuo savo grožio, ir iš pieno plaukusį bernelį
užsupo,
          užliuliavo,
                    užmigdė,
                              uždusino,
                                      panardino,
                                              apkabino
                                                      ir nebepaleido.
                                    Narcizą pražudė jo grožis.

Toji gulbė kartais, nusimetusi savuosius sparnus, iš vandens Venus stovyje išlipa moters kūnu, vilkdama paskui save nematoma šleifą. Menininkai dažnai ieško įkvėpimo, kedendami tokių gulbių plunksnas, grožėdamiesi liaunais jųjų kaklais ir kojomis. Ne paslaptis, jog ir V. Van Gogh’as mėgdavo žingsniuoti  žibintų nutviekstu kvartalu, lydimas blyškiai raudonos šviesos apsimestinai laimingų gulbių žvilgsniuose. Pasėtas jo kūne virusas (tiesa, ne giminiškas tam, išsinešusiam sijonukus ir uodegytes), beprotybė nuspaudė paskutinį gyvenimo klaviša- nedidelį, šaltą, besisukančiu plieno pilvu, su ertme, išspjaunančia  karštį. Liko nebaigtos nepradėtos drobės... Nebesvarbu, kurios tai buvo veidas, kurios kaklas, kurios sparnai... Nebesvarbu, ar tarp jų buvo tie, ištapyti pragaišties koloritu sparnai... Nebesvarbu...  Inspiracijos ieškojimas grožyje pasirodė pavojingas. Ieškojimas lyg vikšras, laukdamas metamorfozės, suėdė aplink save  savo vitališkumo liekanas.

Gulbės plunksnoms apklojant gatvę vis vaikštai ir stebi plunksnų mindžiotojus... Didelė galybė greitų, mažų kaukšinčių žingsnių, be gailesčio šliejančių prie asfalto baltą lyg iš perplėštų pagalvių pridrabstytą plunksninę masę. Greitų kaukšinčių žingsnių pečius slegia audinių, lapių bešypsniai digsniuoti, gražiai meistrų apdoroti lavonai. Leiskit paklausti, o kuo blogesnis žmogaus kailis, kuriuo viduramžiais aptraukdavo kokį baisingą manuskriptą? Ta pati bekraujė, minkšta, gerai išdirbta oda. Argi grožis grožiui nelygus? Argi lavonas lavonui nelygus? O tos nepriekaištingai nupudruotos nosys ir įkyrūs kaukšėjimai vis laukia krentančių gulbių padraikų. Įsisupusios į lavonų kailinius, renka ant savęs baltumą, aplipusios baltais pūkais džiaugesi, galėdamos didžiuotis dailiai sugulusiais, nelyginat karių gretos fronto linijos apkasuose, kūnais. Medžiojami, šaudomi, diriami, apdirbami, siūvami... Žudomi ir naikinami kam? Grožiui, reikalaujančiam, tiesiog  alkstančiam, aukų. 

Kartais grožis pats save elegantiškai, lėtai marina. Stovi perregimas šešėlis prie sugedusio veidrodžio (kažkodėl niekas jo nenuneša parodyti veidrodžių meistrui), ieško veidrodyje gražiakaklės, bando susiveržti skruzdės liemenį, bando apsimesti sparnuotąja: maitinasi tik ežero vandeniu ir žuvų žvynais. Kūnas suglebęs, ploni kauliukai išsišovę, tačiau veide - kad ir didelių pastangų reikalaujanti, tačiau šiokia tokia šypsena: pavyko prie gulbės priartėti dar vienu gramu, milimetru! O sugedęs veidrodis šiepia kreivą, blizgančią burną, vis bando aptraukti kaulus keliais neesamais, tačiau matomais išsekusių akių, kilogramais. Ir nežinia, ar tai daro viliojamas aptakių formų geidulio, ar bandydamas įžiebti dar didesnę azartišką ugnelę išdžiūvusių akių taurėse, įkvėpti ryžto ištirpdyti likusią masę kartu su paskutiniais pranos substancijos likučiais. Veidrodžiuose įsikūnijusi griaunanti jėga kasdien pergalingai triumfuoja: vis guldo amazonių, kovojusių su alkiu ir pralaimėjusių, linijas; nuo troškimo atgulti ant margo, slidaus daugiatiražio viršelio iki baltų įkapių, kurios paslėpia kaulus. Vis daugiau ir daugiau potencialių gulbelių siaurais dirželiais veržia perregimus liemenis, vis skaičiuoja, mažina oro gurkšnių dozes, vis daugiau jųjų kūnų atsisako įkvėpti.

Siekei tapti gulbe, tik pluksna, gulinčia ant užšalusio Rotbaro ežero kranto, virtai.

Buvai suviliotas žiedų  simfonijos, prasmegai gėlės taurėj.

Tyliai virpėdamos garso bangos išsilieja į laiką. Dostojevskio krenkščiantis balsas tildamas smenga į dar skaidrius proto vandenyno rėžius: Grožis išgelbės pasaulį… išgelbės pasaulį… išgelbės…iš…šššš… šlept šlept… Pereina savo lediniais purvinais batukais tirpstantis Grožis per nutrūkusio balso aidą, per žvynuotas šaltas lūpas, per paskenduolio pilvą, per nuogos moters stuburą drobėje. Ššššššlept… Šlepsi tolyn, ieškodamas laiko klišių ir butinai paršlepsėdamas, perlipdamas per tave tam, jog uždegtų tavyje ugnį.

Šššlept… Neišsigelbės ir tavęs… Šššlept…
2006-06-01 11:21
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-01 20:23
va va va
pripažinsiu, kad pradžioje suabejojau kūrinio "esiškumu". labai jau "ant ribos" suposi.
bet. po truputį, po truputį įmetei į gulių kailį mus.

reikia aštrinti stilių - kur kas lengviau skaityti būtų. dabar gi daug nereikalingos informacijos.

ir pabaigoje - prišlepsėjai daugtaškių kaip keturiolikmetės poetės. klaidų irgi daug.

tebūnie 3. neblogai, nors galima geriau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą