Galvos

Gimiau jau gan ilgomis garbanomis. Akušerė, motinai paduodama besimuistantį rausvą mėsos gabalėlį, pasakė: gražu, bet tikriausiai nuslinks - taip kartais pasitaiko. Baltachalatės nepasitvirtinusio spėjimo nusivilimui iškeliavau iš ligoninės vešlia galva.
Mane sugadino gražių galvų kultas. Šampūnų reklamos, įsiterpdavusios į santabarbaras, siūlė galimybę užsiauginti (nelyginant gėlių darželį) vešlius plaukus, o į reklamas įsiterpdavusios neprimatančios močiutės balsas gargėjo: tik nenusikirpk kasų! Žiū, kaip atrodo tikra lietuvaitė. O kur dar pasakos... Jau kelerių metų žinojau, jog ilgi plaukai moteriškėms yra svarbus atributas vyrams vilioti (neturėtų jų, ką gi permestų iš bokštų savo potencialiems princams?).
Kartais, įsikibusi į motinos ranką, stebėdavau, kaip tolėliau tetulės, riebiai raudonai apvestomis lūpomis, kresteli galvas, taršo plaukų tinklus, bandydamos prisivilioti ir pagauti kokį ,,princą”. Tos tetulės susisukdavo tokius juokingus kuodelius, kurie būdavo panašūs į bangos keterą ir tapdavo mažais stogeliais nuo saulės ir lietaus. Svarstydavau, kaip jauku tuose kuodeliuose būtų įsitaisyti kregždėms - suteptų seilėmis plaukų kuokštus, susivytų lizdelius - ir gražu, ir smagu.
Būdama šešerių, pastebėjau, jog tam tikros galvos ypatingai veikia paukštukus. Kartais šie skriedami susirasdavo kokį patogų taikinį ir panaudodavo visą savo artilerijos pabūklą. Bombarduotojai niekaip negalėdavo atsispirti kaimynės kaštoninės spalvos plaukams - vis matydavau ją, užvertusią galvą į debesis, besikeikiančią ir grūmojančią kumščiu tuštumos nardytojams už nekvepiančias jųjų dovanas.
Laisvalaikiu nekęsdavau tetų, kurios, atėjusios į svečius, savo lipniais pirštais liesdavo mano plaukus, sakydavo tai, ką ir taip žinojau. Taip, taip, ilgi... Na, ir kas. Dar trūksta keleto metrų iki bokšto apačios.
Vėliau pamėgau pasinerti į juslinius galvų tyrinėjimus. Pradžioje tai buvo Krišnos galva. Prisiklijavau ją, išplėštą iš Bhagavad-gitos, prie veidrodžio ir grožėjausi (jos vienintelės veidrodis neįtraukdavo į save). Nežinia, kodėl nepatraukė Jėšua galva. Juk jo plaukai taip pat turėjo gražiai plaikstytis. Gal Krišnos plaukai, krintantys ant sodriai žydros odos, tvykstelėdavo ryškesniais sacrum tonais? Nuo tada pačios vyriškiausios galvos ėmė rodytis apgaubtos tankiais ilgais plaukais, kuriuos nematomi pirštai tampydami sukdavo į mažus sūkurėlius (gal kregždėms?). Tuomet  prisireikė galvas dar atidžiau patyrinėti. Savais pirštais pakedenti tuos sūkurėlius, sukti tarp pirštų ne savas garbanas, lyg ruošiamą verpti vilną, uosti jų vis kitokius kvapus. Plonyčių, storų, tankių, šiurkščių, švelnių, slidžių, banguotų, tiesių ir būtinai ilgo plauko vyrų galvos...
Ilgų plaukų, o tiksliau, ilgaplaukių vyrų galvų deficito laiku, pamačiusi gražiai nuaugusią galvą, lyg būtų ji paties Mesijo, slapčiomis sekdavau gerą kelio galą. Galva keistai imdavo atsisukinėti, šnairuoti ir, padidinusi tempą, išnykdavo. Tai vadindavau nepasisekusių galvų medžiokle.
Kol mano galva dar galėdavo plaukti vertikalių galvų jūroje, kol dar nebuvo paguldyta ir užpilta tylioj horizontalėj, neypatingai jaudinausi dėl jos ateities. Prieš paguldant mylimas anūkėlis išėmė mano auksinį dantį ir perukų salonui pardavė ilgas kasas, pasakęs: gerai atrodys ir taip. O ar priims beplaukę galvą Debesys? Ar atiduos naują tinklą? Ne, ne kitoms galvoms vilioti, o kregždėms prisišaukti. Gal suras jos galvą su plevėsuojančia perdažytų uždususių plaukų vėliava? Gal panardins į tankią jos raizgalynę kaulėtas kojeles ir, glėbesčiuodamos orą, palikusios ant galvos dykumą, nuneš pražuvusias kasas į raudoną saulės lizdą? Nepaliksiu savo pilnos substancijos likučių ant kitų galvų. Neleisiu lipniems pirštams liesti ant ne mano galvos styrančius mano sūkurius. Ne, ne, ne... Kregždės... Tik tada galėsiu leisti savo susenusiai galvai ramiai dūlyti. Tik, tik, tik tada... Kregždės...