Saulės upėmis atplaukiau į Tavo kraštą,
Paskui angelo arfą klaidžiojau labirintais,
Kolei atsekiau pėdas, persunktas jūros purslų.
Sūrimo išgraužtomis akimis deltos žiotyse išbudėjau,
Kad suprasčiau Tavo paslaptį,
Dėl kurios slepi po kaukėmis veidą----
Gabitte: daugžodžiavimo čia nėra, jį rasi Topiniuose savaitės eilėraščiiuose, nueik susipažink su to pavyzdžiais. O tada grįžk ir pakaityk šitą.
Gendalfai: suprantu dėl, ko tau ta angelo arfa į užpakalį rėžia, įtariu, jau seniai nieko nebeieškai ir ši tema tau svetima, todėl draugiškai siūlyčiau nevertinti tų eilėraščių, kuriuos žmonės rašo iš jausmų, ieškojimų, prisiminimų. Visgi jau buvau sakius, kad tai amžina tema, kaip pats gyvenimas, žmonės ieškojo, mylėjo ir tt.ir nuo to nepabėgsi. (na gal tik pencijoj jau praeitas etapas, arba tiesiog kai \žmogui nieko nereikia).
kaip čia pasakius... jau pradžia neįkvėpė, o po to dar ta angelo arfa kaip koks peilis į užpakalį, atsiprašant. bet - išsivyniojai, ir visai neprastai. milijono už paskutines eilutes neduosiu, o 3 rublius - mielai:):):)
tik neberašyk daugiau apie angelo arfas ir klajones labarintais, a? prastas skonis, be to, nuvalkiota... sėkmės:)