Rašyk
Eilės (72534)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10392)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 250 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







5 paveikslas – Slaptas vakaras klojime
                                                 
        (Prasideda vaidinimas pagal originalią Silvestro Valiūno 1823m. sukurtą baladę „Birutė“. Senovinis baladės tekstas – nepakeistas. Merginos dainuoja patriotinę dainą. Onutė nutraukia kabančią paklodę ir atidengia  dekoraciją – pirmą gyvą  paveikslą, kurį sudaro ir vis keičia patys aktoriai.

                                    Vaidinimo eiga:
I Aktorius (skaito, rodomas 1 paveikslas: Jūra, kalnas ir pušelės):

Ant marės krašto, Palangos miestely,
Kurį išplėšė mumis neprieteliai,
Yr didis kalnas, Birute vadintas,
Žalioms pušelėms viršuj apsodintas.

II Aktorius (rodomas 2 paveikslas: Gėlių darželis ir Birutė):

Ten, kol laiminga buvo žemė mūsų,
Kol buvom ponais ir gudų ir prūsų,
Viežlyba, skaisti kaip rožė ir rūta
Kunigaikštienė gyveno Birutė.   

Nebuvo ana kokia karalaitė,
Bet iš Palangos vargdienė mergaitė, -
Žemčiūgais brangiais ir aukso auskarais
Negašavojos vaikščioti pamariais.

Su savo darbo marškiniais dėvėjo,
Trumpą rainuotą sijoną turėjo;
Ant balto kaklo- gintaro šniūrelis,
Ant geltų kasų- rūtų vainkėlis.

III Aktorius (rodomas 3 paveikslas: Žvejai, Birutė su lauknešėliu):

Kad vieną kartą broliai susitarę
Išėjo anksti žvejoti ant marę,
Sesuo, jiems nešant pietus lauknešėlyj,
Sutiko šviesų kunigaikštį kelyj.

IV Aktorius (rodomas 4 paveikslas: Kunigaikštis, pamynęs kryžiuočius):

Tasai Jogėlos dėdė Kęstuts buvo,
Kursai Žemaičius valdė ir Lietuvą, -
Jojo tuo kartu kryžiokus naikinti,
Kurie vožijos mumis užkabinti.

Ant širvo žirgo po meškos kalpoku,
Su šviesiu ginklu, su rago saidoku, -
Auksinėm kilpom su pentinais spardė,
O žirgs patkavoms šilo žemę ardė.

V Aktorius- Pija  (rodomas 5 paveikslas: Kunigaikštis, suklupęs prieš Birutę):

Iš veido tikrą grožybę pamatė,
Jaunai Birutei tokiais žodžiais tarė:
„Kam nors tu esi- deivė ar mergelė, -
Priimk mano ranką ant šito kelio.

Aš visad buvau ponu žemės jūsų,
Nuog lik šio čėso vyru tavo būsiu,
Kur tave gavau pirmąkart matyti,
Liepsiu palocių puikų pastatyti.

Kalnas, ant kurio pažinai Kęstutį,
Nuog tavo vardo bus vadints Birute.
Čia tu gyvensi, nuog vyro mylėta,
Tu, kuri radai širdyj mano vietą“.

VI Aktorė (rodomas 6 paveikslas: Vaidilutės ir Dievas Perkūnas):

Tai girdėdama mergelė gėdinga,
Jauna Birutė, skaisti, išmintinga,
Žemėn mėlynas akeles nuleido,
Atsidūsėjo ir puolė ant veido:

„Nors, - sako, -seniai prieš dievą Perkūnui
Prisiekiau būti čystatoj ant kūno,
Bet kad yr‘ tokia valia tavo, pone,
Lai išsipildo širdinga malonė“.

VII Aktorius:

Vis‘ tai padarė, ką sakė Kęstutis:      (rodomas 7 paveikslas: viename 
Ant kalno buvo pastatytas butas.          aikštelės krašte - Rūmai ir dvariškiai)

Birutė pačio atdasilytėta,                  (rodomas tuo pačiu metu ir 8 pav.:     
Pagimdė sūnų Vytautą ant svieto.      kitame aikštelės krašte- Kalnas, ant
                                                            jo – Birutė, laikanti rankose kūdikį,
                                                          ant kurio galvos- aukso karūna . 
                                                            Dvariškiai suklupę aplink, ištiesę į 
                                                            Birutę rankas.)
                                                               
(Plojimai, aktoriai lenkiasi, juos sveikina susirinkusieji pažiūrėti. Vaikai sveikina vaidinti baigusį Piją)

Dutė: Pija, tu gimei būti aktoriumi!..
Pija (nusiima karūną, pasigirsta varpelio skambesys ar tam tikras muzikinis motyvas, reiškiantis Pijos atsivertimą): Ačiū... nesuprantu, kaip man pavyko...
Mikis: Nesikuklink, Pija, tokio rimto aktoriaus dar reiktų paieškoti šių laikų Lietuvos teatruose!

(Prasideda vaišės. Onutė paskambina varpeliu, atkreipdama visų dėmesį į save. Tuo pat metu iš kitos pusės tyliai ateina davatka Blindė ir du civiliai apsirengę nepažįstamieji, jie dairosi, atsisėda nuošaly)             
                   
Onutė (kreipiasi į visus): Šiandien, taip sunkiu Lietuvai laiku, kai negalime naudoti savo gimtojo rašto, kai mums uždrausta skaityti lietuviškom raidėm rašytų knygelių, taigi, šiandien jaučiu ant lūpų medaus skonį... Tai lietuviško žodžio, kurs lyg medus man teka į širdį, skonis... Dabar prašau pakalbėti Bielskynės klojimo vakarėlin mus visus priėmusius „Sietyno“ draugijos iždininką Vincą Bielskų ir jo brolį kunigėlį Pijų (Visi ploja. Vincas Bielskus, laikydamas rankose didelį klojimo raktą, kreipiasi į visus).

Vincas Bieskus: Mielieji... Balsupiai šiandien pražydo. Pražydo amžiams. Aš šventai tikiu, kad lietuviškas raštas nemirs, kaip nemirė mūsų dvasios stiprybė nepasiduoti rusų caro įsakymams (girdisi pritarimo šūksniai,
plojimai). Lietuva- tai mes!.. Mūsų tikėjimas greit ateisiančia laisve – gyvas, nes mes nebijom lietuviškai kalbėti, dainuoti, vaidinti.  Šis raktas klojimo,
kuriame krikštijamas pirmas Balsupiuose lietuviškas vaidinimas, tebūnie simboliu laisvos tautos kalbos- gražiausios visam sviete – lietuvių kalbos prasimušimo pro laisvo  pasaulio vartus raktu (plojimai, pritarimo šūksniai; Vincas pabučiuoja raktą). Dabar tu, kunigėli...

Pijus: Man tenka ypač didelė garbė- pašventinti šią vaidintojų ir visų lietuviškos kultūros puoselėtojų susirinkimo vietą. Todėl dabar prašau visų
susikibti rankomis ir kartoti paskui mane... (visi susikimba rankomis) Tėve mūsų, kurs esi danguje... (visi kartoja) Teesie šventas tavo vardas... Teateinie Tavo karalystė... Teesie šventa tavo valia kaip danguje taip ir žemėje... Kasdienės duonos duok mums šiandie... Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams... Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo nuo pikto... Amen... (šlaksto švęstu vandeniu visus susirinkusius) Telaimina ir tesaugo mūsų gležnas esybes visagalio Dievo stiprybė ir dvasia, ir teneleidžia piktavaliams pavergti mūsų sielų ir nugriauti mūsų dvasinės tvirtovės... (persižegnoja).
Palinkėkime vienas kitam stiprybės ir tikėjimo išsipildymo.
                                               
(Visi spaudžia vienas kitam rankas, bučiuoja į skruostus, tapšnoja per  petį)

Pijus: Dabar prašom pažiūrėti  į šį plunksnakotį... (iškelia ir rodo visiems) Taip, tai plunksnakotis. Juomi mokomės rašyti. Juomi ilgą laiką buvo rašomas lietuviškas žodis... Juomi į raštus surašyta šimtai lietuviškų pasakymų ir pamokymų. Šio plunksnakočio sąvininkas- „Atgajos“ draugijos įkūrėjas- Matas Slančiauskas... prieš savaitę... buvo sučiuptas žandarų, žiauriai sumuštas, kankintas, šiandien kali Šiaulių kalėjime. Pegerbkime tylos minute visus, kenčiančius už lietuviško žodžio išsaugojimą...

                      (Visi kurį laiką stovi tylėdami)

Pijus: Man teko nugirsti, kad jo žentas, gyvenantis Amerikėj- ponas (žiūri į raštus) ... V. J. Jackson, Gibbstown, N. Y., America... yra didžiai doras žmogus, pasižadėjęs visą Slančiausko raštų gausybę pasaugoti, o jei reiks ir išleisti į svietą. Taigi, mes - ne vieni. Ir kitoj pasaulio pusėj, už jūrų marių, yra žmonių, kurie rūpinasi lietuviškais reikalais. Slančiausko raštus mes atsivežėm čia, į Balsupius. Nors jų nematot, jie čia pat, saugiai supakuoti, laukia savo likimo. Jei kas turi giminių Amerikoje,
prašom prie manęs vėliau prieiti pasisakyti, nebijoti, gal rasim būdų, kaip perduoti Slančiausko raštus per jūsų gimines ponui V. J. Jacksonui...
Onutė: Sesės, broliai, o dabar padainuokim, vėlgi susikibę rankomis!.. Juk ne kasdien susirenkam, iš visų pusių tykant pavojams...
Visi: Padainuokim!.. (girdisi siūlomos dainuoti dainos)                                     
Vinčis: Na, man jau gana to patriotizmo... Nuo liaudiškų dainelių tuoj ir mano protas nuvažiuos...
Mikis: Vinči, ko nepadarysi dėl artimo savo...
Vinčis: Oho, tu jau tikrai nebe Mikis, o tiesiog parapijietis Mikas Ilgūnas...
Dutė: Vinči, įsiklausyk pats į save... Ar tau nerūpi tai, kad mes galime padėti išsaugoti lietuvišką raštą?..
Vinčis: Mes?.. Ką mes galime pakeisti?.. Istorija jau parašyta. Aš  daugiau kaip ketverto nė iš vieno testo nesu gavęs...
Pija: Pats kaltas... (ginčą pertraukia daina)

                              6 paveikslas- Vinčis   

                  (Visi dainuoja, susikibę rankomis. Dutė, Mikis, Pija - taip pat. Vinčis ištraukia savo rankas iš jų ir paniuręs, susimąstęs vaikšto nuošaly, kol pastebi davatką Blindę su nepažįstamaisiais. Vinčis pasislėpęs juos stebi, prislenka pasiklausyti)           

Kuzia (iš tolo stebi švenčiančiuosius): Raganosi... Ei, Ragnosi, jie kątik buvo visi keturi, o dabar tik tris matau..
Blindė: Taigi, ponuliai, kaip jie drįso paties gubernatoriaus vaikais pasivadinti!.. Jūs, kai juos areštuosit, nepamirškit viršaičiui apie mane užsimint, apie pagalbą...
Raganosis: Žinom, sekam, mokam patys...
Kuzia: Adin, dva, try... iš kairės trys... adin, dva, try... iš dešinės tože* trys...
Raganosis: Pamiršk tuos vaikiščius, Kuzia, jie slaptas knygas nešioja vyresniųjų įsakymu, ir tiek zbitkų nepadarys, kiek tie - kur su plunsnakočiais vaikšto, rašyti moka...
Kuzia: O Vasia sakė, kad tie vaikiščiai už bet kokį suaugusį geriau skaito ir
visom pasaulio kalbom- rusiškai, litovskai ir vokiškai- šneka...
Raganosis (pertraukia Kuzią, iš tolo stebėdamas Vincą Bielskų): Va, va, kaip tas Vincas Bielskus mandrai vaikšto su tuo raktu... Tfu, atsirado mat... mužikas lietuvis panoro pranašu būti!..
Blindė: Taigi, ponuliai, aš dar norėjau pasakyt, kad ir kunigėlis man liepė skaityt ant kelio rastas knygas...
Raganosis: Žinom, sekam, mokam patys... Nemokyk mūsų, davatka!.. To kunigo irgi baltos meškos* laukia nesulaukia... ha- ha- ha... (susigriebia, kad per garsiai juokiasi ir gali į save atkreipti kitų dėmesį) Čššš...
Kuzia: Tai gal jau griebiam?..
Raganosis: Palauk, Kuzia, tegu jie kiek prasivaikšto, tegu minia praretėja... Įrodymų jau vistiek gana... Įdomu, kur jie paslėpė tuos Slančiausko raštus?..
Kuzia: Padarysim kratą- nuo rūsio ligi pat stogo, ir viską atrasim!..
Raganosis (tildo): Čšššš... Lįsk giliau į krūmus, o aš einu į kitą pusę. Kai sukurksiu kaip varlė vieną kartą, būk atidus, kai sukurksiu du kartus, būk pasiruošęs, o kai išgirsi mane kurkiant  tris kartus, šoksim muškietas iškėlę...
Kuzia: Rėksim „Ruki vvierch!.. * * ir griebsim... Ha- ha- ha... Gerai, vadinasi, kai sukurksi varlės balsu tris kartus... Lendu į krūmus...
Raganosis: Je... (pastebi besiklausančią Blindę) O tu, davatka, pranyk... ateisi ryt į nuovadą, gausi premiją...
Blindė: Taigi ... dėkui, ponuliai...
                       
                          (Visi isšsiskirsto. Pasirodo sumišęs Vinčis)

Vinčis (švilpteli): Atrodo, kad ir aš kuoktelėjau... Bet kuriuo atveju, jei mes- virtualiame pasaulyje, jis tampa vis realesniu ir atskleidžia man savo naujausius užkoduotus failus... Et, ką aš čia šneku... Juk tai yra niekai, palyginus su tuo, kad  visiems gręsia pavojus... ir panašu, kad nuo manęs kažkas priklauso... tai tampa įdomu... (vėl švilpteli ir nubėga prie vaikų)

Vincas Bielskus (nutilus dainoms, vėl kreipiasi į visus): Nebijo caro kumščio ne tik Bielskynė. Nebijo jo ir Bebrininkuose, ir Šunskuose, ir Marijampolėje. Nebijo žandarų savivaliavimo nei Kaune, nei Panevėžy, nei Prienuose. Sunku būtų išvardyt visas laisvės dvasios perpildytas saleles, nes Lietuva- ne koks mažas taškelis pasaulio žemėlapiuose. Lietuva- tai laisvės siekianti
žvaigždė, spindinti kiekvieno mūsų širdy. Sietyniečius kviečiu pasitarti  dėl artimiausių planų, o visiems, suėjusiems į Balsupių sodybą, nuoširdžiai ačiū.

        (Girdisi „ačiū“, „dėkui“, „sudiev“. Dalis žmonių išeina, grupelė prisigretina prie kunigo  Pijaus kalbėtis dėl giminių Amerikoje; grupelė - prie Vinco Bielskaus, - tai „Sietyno“ draugijos nariai. Vinčis čiumpa už rankų savo draugus, skubiai pasiveda juos į šalį)

Vinčis (susijaudinęs): Aš kai ką nugirdau... Dute... Adele, aš ... aš- visiškas kvailys... Klausykit manęs atidžiai. Ten ir ten (rodo į pakraščius), krūmuose tupi žandarai . Jų tik du, todėl jie laukia, kol žmonės pradės skirstytis...
Mikis: Kad galėtų sučiupti svarbiausius organizatorius!?.
Vinčis: Taip, Mikai... Kai pasigirs trys varlės kurktelėjimai, tai bus vieno žandaro ženklas kitam pasirodyti iškėlus šautuvus...
Pija: Gali būti pralietas kraujas...
Dutė: Viešpatie, ką daryti?... Skubiai praneškime viską organizatoriams...
Vinčis: Be to, mes taip pat esame sekami... Aš pasiklausiau žandarų pokalbio su davatka Blinde, atrodo, taip ją vadino... Žandarai žino, kad mes- apsišaukėliai gubernatoriaus vaikai,  kitaip sakant, jie nutarė, kad mes-  uždraustų  lietuviškų knygų platintojai...
Mikis: Aš tuo didžiuojuosi...
Vinčis: Tik ne dabar pradėk pūstis... Dar gali pakliūt į cypę, o tada ilgas tavo kelias bus namo- iš kokio čia amžiaus?..
Dutė: 189... Devyniolikto!..
Vinčis: Taigi – iš devyniolikto į dvidešimt pirmąjį... Klasykit, aš lekiu aiškint padėties Vincui Bileskui, tu, Pijau,  lėk prie kunigo būrelio, turime žaibiškai išaiškinti reikalą, po to žiūrėsim, kurie ką gudriau sugalvos... O jūs- Miki ir Dute, turite čia truputį pakoncertuoti švenčių proga!..
Dutė ir Mikis (kartu): Ką?!.
Vinčis: Miki, varyk savo repus- visus iš eilės- ir apie gėlytes, ir apie šmėklas, tu, Dute, pritark kaip nori, -svarbu prikaustyti žandarų dėmesį ir sudaryti vaizdą, kad šventė vis dar įkarštyje, kol aš su  „Sietyno“ bernais suveiksiu planą... (nulekia prie Vinco Bielskaus, besikalbančio su „Sietyno“ draugijos nariais.)

              (Pija nulekia prie kunigo, besikalbančio su žmonėmis apie Amerikoje gyvenančius lietuvius; Dutė puldinėja šen bei ten, pasiskolina iš vieno birbynę, iš kito- lūpinę armonikėlę, iš trečio gauna tarškalynę špokams
nuo vyšnių baidyti; pasiima porą medinių šaukštų, porą akmenukų- visa tai panaudos „muzikiniam“Mikio dainos fonui).

Mikis: Oj, mamyte, oj- oj- oj!...
              (pasigirsta vienas varlės kurkimas)
Dutė: Miki, girdėjai?.. Pradėk, kai aš garsiai pranešiu tavo šou... Pasiruošęs?..
Mikis (giliai įkvepia, iškvepia, padaro pora pritūpimų): Skelbk!
Dutė: Dėmesio, dėmesio!.. Dėmesio,  mieli žmonės, mieli muzikos mylėtojai!.. Šiandien Balsupių sodyboje neregėtas svečias iš ateities! Matysite Mikio šou!.. (Mikis nusilenkinėja, aplink jį renkasi kaimo žmonės) Mikis kuria dainas, jas užrašinėja lietuviškai jau nuo vystyklų, kuo jums žinoma sunku patikėti, bet dabar – jūsų dėmesiui jo sukurti repai!
Vaikas: O kas yra tie repai?..
Mikis: Tai šaunių vaikinukų dainelės, kurias dainuojant štai taip šokama!.. Kas netingės, tas šokti su manim galės!..

        (Mikis pradeda šokti ir dainuoti, Dutė pritaria tai vienu, tai kitu instrumentu, tai tarškalyne, netrukus į šokį įsijungia ir kaimo vaikai bei jaunimas, o vyresnieji pritaria plojimais. Matyti, kaip žandaras Kuzia, išlindęs iš krūmų, kraipo galvą į muzikos ritmą, o iš kitos pusės- Raganosis jau kurkia du kartus. Davatka Blindė slankioja aplink pastėrusi nuo neregėto koncerto, piktinasi žmonėmis, bandančiais šokti kartu su Mike.
        Tuo pačiu metu matyti, kaip iš vienos pusės žandaro Kuzios link sėlina „Sietyno“ vaikinai, o iš kitos pusės- žandaro Raganosio link slenka su kunigu kalbėjusių vyrų šešėliai)

Mikis (dainuoja ir šoka):

Kodėl aš nežinau, koks dabar laikas,
Nežinau, ar aš suaugęs, ar dar tik vaikas;
Kodėl egzistuoja dar tas pavojus?
Kodėl negali pasikeisti rytojus?
Kodėl negaliu aš dabar atsitraukti,
Privalau, privalau kažko palaukti...
Kodėl viskas kažką man turi reikšti,
Kodėl negaliu savo nuomonės išreikšti?..
Privalau, privalau šį įsakymą atlikti...
Kodėl viskas man turi patikti?
Kodėl negaliu dabar tau padėti,
Negaliu tau savo jausmų išlieti...
Privalau viską rytojui atidėti....
Kodėl... Kodėl... Kodėl... Kodėl???
Aš norėčiau vyriškai viską ištverti, 
Ir šį pasaulį kitokiu paversti;
Juk nenoriu aš taip greitai numirti,
Noriu spėt pabandyti viską ištirti,
Noriu atnaujint savo protą apleistą,
Noriu, kad man viskas būtų atleista...
Noriu gyventi, noriu aš dirbti,
Noriu aš viską kuo greičiau patirti...

        (Pasigirsta trys Raganosio kurktekėjimai, bet Kuzia vis dar linguoja į muzikos ritmą. Blindė, gelbėdama padėtį, prišoka prie Kuzios ir triskart sukurkia kaip varlė)

Kuzia: Ko tu čia, boba, kudakuoji?..

      (Blindė rodo ženklais į Raganosio pusę ir vėl triskart sukurkia kaip varlė; šiam nesupratus, bėga prie Raganosio, mojuoja rankomis į Kuzios pusę. Raganosis piktai pastumia Blindę ir vėl kurkia tris kartus, bet  jau garsiau. Šį kartą Kuzia sureaguoja. Žandarai abu kartu pašoka, šaukdami „Ruki vvierch“, bet čia pat juos užgriūna lietuviai. Jie atima iš žandarų šautuvus,  užlaužia rankas, uškemša jiems burnas skudurais ir užmauna ant jų maišus. Žandarai nė nespėja susivokti, kas vyksta, o jau tūno užrišti maišuose. Tuo pat metu merginos užpuola Blindę, užkelia viršutinį jos sijoną virš galvos ir užriša*)

Vincas Bielskus (spaudžia ranką Vinčei): Dėkui, vaikine...
Vinčis: Vinčis... Vincas.
Vincas Bielskus (žiūri Vinčei į akis, vis dar nepaleidžia iš delno jo rankos): Vincas... bendravardis... Lyg seniai seniai tave pažinočiau... (nusijuokia)... aš
ne apie spintą, iš kurios išlipai... (susigriebia kažkur nuklydęs
mintimis)... Žodžiu, dėkui, Vincai, širdingai - ir tau, ir anam vaikiui...
Vinčis: Pijui...
Vincas Bielskus: Pijui?
Vinčis: Pijus- mano brolis.
Vincas Bielskus: Pijus ir Vincas... 

Simonas (skubiai, pralėkdamas pro šalį): Artėja visas žandarų būrys... Gelbėkitės!..
Vincas  Bielskus: Slėpkitės, bėkit, broliai, sesės... Skubėkit, kur kas galit!.. (pačiumpa Vinčį už rankos) Vincai... Kažkodėl pasitikiu tavim kaip pačiu savimi... Klausyk manęs atidžiai... (pasiveda į šalį, skubiai kažką aiškina).
Pijus Bielskus (skubiai spausdamas ranką Pijai): Saugok plunksnakotį, sudiev...
Vincas Bielskus (paskubomis kažką rašydamas ant  popieriaus lapelio): Vincai, rūsys- čia pat, tu žinai, o čia – planas... skaityti moki, tad labai lengvai suprasi... Sudiev! (skubiai išeina).

(Visi lietuvaičiai išsilaksto. Vinčis žiūri į nubėgantį Vincą Bielskų, susimąstęs nuleidžia galvą, įsideda į kišenę Vinco Bielskaus duotą popierėlį;  staiga pasilenkia, pakelia pamestą didelį raktą- tai tas pats raktas nuo klojimo)

Pija (spausdamas delne plunksnakotį, bėgdamas į svirnelį): Vinči, greičiau, bėk čia...
Vinčis: Jis pametė raktą... raktą nuo laisvo pasaulio vartų...

(Vinčis skubiai įbėga į svirnelį, kur jau slepiasi kiti vaikai. Scenoje lieka du „gyvi maišai“ir Blindė, užrištu ant galvos sijonu. Ši trijulė šokinėja kairėn – dešinėn;  žandarų maišai „prišokuoja“ prie Blindės, ją netyčia suspaudžia iš kraštų...)
                                                       
Blindė (rėkia, cypia): „Nelieskit manęs, nevidonai!.. Paleiskit, velniai!.. nemuškit manęs, nevartykit... aš jums ne kokia bulvė... Gelbėkit... Gelbėkit!

          (Įvirsta I caro žandarų būrys. Jie laksto šen bei ten, dairosi po pakraščius, pastebi „šokinėjančius maišus“, atsargiai juos supa ir vyresniajam davus komandą, užgriūva po kelis ant abiejų maišų, juos atriša ir atsitraukę nutaiko šautuvus)

Vyresnysis žandaras: Vylezajte, svolači! *... Lįskit lauk, greitai!..

  (Iš maišų išlenda Kuzia ir Raganosis, kiti žandarai ištraukia jiems iš  burnų skudurus. Kuzia ir Raganosis spjaudosi, stumdosi, piktai paspiria maišus. Blindė, išgirdusi daugybę vyriškų balsų, atsitūpia ir stengiasi nepastebimai išsėlinti iš kiemo)

Vyresnysis žandaras: Kuzia!.. Raganosi!.. Ką jūs čia veikėt tose bulbų maišose?
Kuzia: Raga... Raganosis tris kartus ... kaip varlė... kurkt... kurkt... Raganosis... liepė lįsti į krūmus...
Raganosis: Ką Raganosis!.. Ką Raganosis!... Kuzia, kaip idiotas, muzikos išsižiojęs klausėsi, pamiršo, ko mes tuose krūmuose sėdim... Planas buvo geras...
Vyresnysis žandaras: Planas... Apie savo planą papasakosit kitoj vietoj... (žiūri į šalin sėlinančią Blindę)... O čia kas dabar?.. Kas su jumis buvo trečias?..
Kuzia: Niekas... Mes tik du buvom...
Vyresnysis žandaras: Tik du?..
Raganosis: Du, vaše blagarodije**...
Vyresnysis žandaras: Tai čia turbūt koks provokatorius!.. (pamoja visiems žandarams apsupti Blindę) Ej, vylezaj! ***... (priėjęs artyn, atriša virvę ir staiga atsitraukia)  Lįsk lauk, o jei ne- šausiu!..
                    (Blindė lėtai iškiša galvą)

Vyresnysis žandaras: Ė... boba... Ha- ha... Ha- ha- ha (visi žandarai pratrūksta kvatotis, o  Blindė išsigandusi eina atatupsta nuo žandarų)
Raganosis: Ta boba mus čia atvedė...
Vyresnysis žandaras: A tai jūs, kvailiai, šitos bobos planą vykdėt!?.
Raganosis: Net, vaše blagarodije, ne bobos planą, o mūsų planą... o ji (rodo
į Blindės pusę) mums tik trukdė!..
Kuzia: Aha... pribėgo, ėmė kudakuot kaip višta...
Vyresnysis žandaras (mosteli žandarams): Klausyt mano komandos: čiupkit bobą ir veskit į areštinę... Bus ką į protokolą parašyti... (Kuziai ir Raganosiui) O jūs beeidami sakykit, ką pavyko nugirsti... (išeina).

        (Blindė, rėkdama „Kunigėli... gelbėkit... žmonės... padėkit“ bėga, žandarai kvatodami ją išsiveja. Vyresnysis žandaras išeina jiems pavymui, atdidžiai klausydamas Kuzios ir Raganosio  pasakojimo. Tolumoje girdėti riksmai, muškietų  šūviai)

                                          (b. d.)
2006-05-29 00:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-03 09:58
Juzė Erelickas
Na, nebuvo tada Pijus Bielskus kunigėliu - jis dar be kelnių lakstė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-29 14:13
Žillis
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą