Ratai

Ratai
New Empire Symphony

veikia:
Licinijus
Marcialis Kartaginietis
Petronijus Miestietis
Vergas



Veiksmas I
Didelė, pustuštė salė. Dūmai nuo deglų trugdo aiškiai matyti, kas vyksta kitame salės gale. Masyvus ąžuolinis stalas prie lango. Pora puošnių sofų prie sienų (vienintelė kambario puošmena). Ant grindų pilna šiukšlių. Prie stalo sėdi Licinijus ir kažką nerūpestingai rašo. Įeina Marcialis Kartaginietis.

Marcialis: Būk pasveikintas, Licinijau! Nejaugi dar nesusidorojai su šita poemėle?!
Licinijus: (neatsakydamas į pasveikinimą) Kritika ne toks jau lengvas darbas, Marciali! (po                                                                          trumpos pauzės) Ir šiaip  – netrugdyk. Matai – darbų kalnai.
Marcialis: Palik tu tuos raštus, pailsėk. Be to čia pragariškai tvanku.
Licinijus: Mato Dievai, Marciali, neturėjau aš nė akimirkos vėdinimui. Nuo ankstyvo ryto pilna rūpesčių: tai į turgų, parūpinti ožkienos klaudijui Cezariui. Tai bėgu patarimo pas Kornelijų, o, laikui atėjus, ir patronui vyno ir medaus nunešti reikia.
Marcialis: Gerai sakai, brangusai. Bet nerūstink  Jupiterio: pinigų turi pakankamai, patronas tave mėgsta. Užtat aš nuolat jo nemalonėje.
Licinijus: Tu, Marcilai, man rodos, per daug stengiesi.
Marcialis: Nesuprantu ką tavo šitie žodžiai reiškia.
Licinijus: Tik tiek, kolega, kad tu vis nekaip atsikratyti originalumo negali. Malonu tau iš mūsų išsiskirt. Tuo tarpu aš... aš dirbu be didesnio triukšmo. Daugiausia paprastai rašau. Pagal šabloną.
Marcialis: Bet kokią prasmę, džiaugsmą tu radai rašyti pagal schemą. Juk taip galėtų vergas, ar net gyvūnas koks sėkmingai parašyt.
Licinijus: Na, jei nenori – tavo čia bėda.

Veiksmas II
Įeina Petronijus Miestietis.
Petronijus: Dievai! Ką aš regiu!? Marciali, seniai tavęs aš nemačiau. Ko toks nuliūdęs – ar neįvyko kas negero, ką?
Marcialis: Negero? Sunku pasakyt. Tiktai, matyt, aš liksiu be algos. Ir vėl patronas eiles mano metė lauk.
Petronijus: Negaili jis tavęs. O kas, beje, per eiles tu minėjai?
Marcialis: Eiles?! Pamąstymai čia mano apie būtį. Jei nori tau tuojau atskleisiu jas.
Petronijus: Man garbė... (po pauzės) O tu, Licinijau?
Licinijus: Ir aš neturiu nieko prieš.
            Marcialis ruošiasi deklamuoti. Petronijus miestietis sėdasi ant sofos.
Marcialis: Na, va. Tegul nuskamba šitos:
                Jei už generolą svarbesnis piratas
                Jei už moralę vertingesnė nafta
                Jei pateisina priemones tikslas
                Jei lakštingalos vietoj gaidys
                Jei vaikystė išžaginta
                Jei praeitis užmiršta
                Jei ir sąžinei – ne
                Jei politika
                Jei tuštuma
                Jei mėšlas
                Jeigu
                Tai...
Čia pastebėjo jis, kad eilės perdėm aštrios, šiurkštumo daug, o mintį sunku taip pagaut.
Petronijus: Atleisk, Marciali, bet juk buvo jis teisus.
Marcialis: Prakeiksmas! Nejaugi šie žodžiai ir tau, kolega nieko nepasakė?
Petronijus Miestietis šypteli.
Licinijus: Man regis, išmonę gerai tu savo panaudojai. O gal girdėjom mes gėdingos Romos praeities aidus.
Marcialis: Apsaugokit Dievai! Ką tu šneki, Licinijau?! Nuo oro šito, matyt, visai tau protas pasimaišė. Visai ne juodas sapnas ar kokie prisiminimai čia. Čia dabarties ydų ir nuosmukio karčiausi iš vaizdų. Juk štai dabar, mūsų laikais, ne vienas iš mūsų nė nepastebi, jog tas gyvenimas gražus, kuri kai kas vaizduoja mums, yra tik pragaro vartai, auksu žibantys, spindėsiu savo viliojantis ir traukiantys, tam kad prarytų kiekvieną, pro juos įžengusį. Nejaugi nematot jūs, o kilmingųjų sūnūs, jog paprastas pilietis mūsų labiau džiūvėsį primena ar kempinę, įsiurbiančią į save viską, į ką ją kiša. Ir tautai mūsų, mūsų liaudžiai ir valdžiai mūsų, nežinomas asmens yr nepriklausomybės jausmas. Nors pažvelk pro langą, Licinijau, regėsi nors ir kekšę, vergą net – iš jų kiekvienas šaukia apie laisvę. Kiekvienas kaip vėliavą kokią tą laisvę nešioja, o vėliavos  šitoks(jums žinomas puikiai) “Linksmasis Rodžeras”.
Licinijus: Pakankamai kukliai.
Marcialis: Šis vardas ženklui piratų priklauso ir nieko nėra  čia kuklaus. Juk dažnas pilietis kovoj už savo teises, veiksmų laisvumą bei patenkinimą troškimų plėšia, grobia laisvumą draugų.
Licinijus: Raminkis, Marciali! Ką smerki tu, visai gražu yra – tai konkurencija sveika.
Marcialis: Gražu?! Dievai! Jei tai – gražu, tai kuo mes su tavim nuo barbaro tamsiojo tesiskiriam. Be to, ir konkurencija mūsų visai ne sveika, jos pagrindas – liguistas pelno troškimas.
Petronijus: Kaip ten bebūtų, o tavo vietoj bučiau atsargesnis aš.
Marcialis: Aš tuo nė kiek neabejoju.
Petronijus: Žinau, tau mano nuomonė nerūpi. Bet ne mane – save tu pražudysi. Tu talentingas, Marciali, bet talento naudoti savo  reikia dar mokėt. Ar nemąstei tu šito? Gal būtų laikas jau apsiramint.
Marcialis: Nesako nieko naujo žodžiai tavo. Kalba čia Tito, ar vyro kokio kiti iš senato. Žinau, valdžia nemėgsta eilių mano. Bet, Jupiteris juk mato, kitaip rašyt aš negaliu. Kitaip rašyti reiškia man melagiu būt. Bet mes tokių ir taip turim pusę Romos.(Po pauzės) Aš noriu tik, kad girdėtų žmonės varpo skambėjimą, artėjančios pražūties žingsnius. Bet ne tik saldų giedojimą apie pasaulio klestėjimą. Noriu, kad pakeltų akis nuo žemės ir pamatytų, kur mes atklydom ir vėl.
Petronijus: Į ką gi kėsiniesi tu?
Marcialis: Tu pats žinai – šlovės neieškau aš. Kad aš ne genijus – tai aišku juk visai. Bet teišgirsta jūsų ausys tų žodžus, kurie geriausi buvo, yra ir gal dar bus.

Veiksmas III
Saulėlydis. Rūmų laiptai ir kolonada. Ant laiptų, atsirėmęs nugara į koloną, sėdi Marcialis Kartaginietis. Kažkur netoliese nudunda sunkūs žingsniai ir, toldami, nutyla.

Marcialis: (tyliai, pats sau) Kas per velniava. Ir vėl aš sapnavau tą valkatą. O kuo gi aš galėčiau jam padėt – juk pats esu aš basas… Ar gali individas atskirai nuo brolių savo egzistuot? Kažkaip aš abejoju. Kasdien su jais susitinki troškimų, norų, pareigų savo dėlei. Susitikimai šie dažnai man skausmą neša. O paprasta juk būtų taip: kiekvienas santykiuose su kitu galėtų būt jautrus ir atsargus. Galėtų stengtis jį paremt, paskatinti ir suartėt su juo. Toks elgesys gimdytų veiksmą tokį pat ir mechanizmas veiktų puikiai. Pasaulis būtų mašina su neribotų skaičium mechanizmų ir veiktų darniai taip, nepriekaištingai… Tačiau ar užsikirto čia kažkas, ar apsiriko gal kūrėjas, padarė klaidą surinkėjas. (po pauzės) Štai taip ir atskiras žmogus patekdamas į disbalansą su sistema, yra jos sužalojamas, ir iškritęs, surūdija bei pradingsta nebūtyje. (po pauzės) Na, ko aš taip. Gal viskas kiek kitaip… Geriausia eit miegot.
Užsimerkia ir pasineria į miegą. Staiga pasigirsta lūžtančio metalo žvangesys ir kažin koks nežmoniškas, veriantis riksmas. Marcialis pašoka ir stovi kurį laiką su mirtino išgąsčio išraiška veide. Iš tos pusės, kur pasigirdo riksmas, atbėga vergas.
Vergas: Šeimininke! Šeimininke! … Ten!
Marcialis: Kas?! Kas ten?!
Vergas: Tas!.. valkata… mašina statė kurs… kažkas susprogo… mirė jis… nubaudė jį Dievai.

UŽDANGA