Ir ryte prabudau, niekaip nenutylant telefono skambučiui. Sėdžiu ant lovos krašto ir nesusigaudau, iš kur sklinda tas šaltai industrinis žiogo svirpimas.
Taip skauda galvą, kad nė negaliu jos pasukti. Apsunkęs suvokimas – iš kur, po velnių, šis įkyrus garsas? Žinau ir žinojau, jog skambinai tu. Gal todėl ir nesistengiau suskubti, kad išgirščiau tavo „bona‘s dies“. Graži diena.
Ech. Ji tau visada tokia, debesies vaike. Tik sapnuose lieji krokodilo ašaras. O aš, pasirodo, tik mažas kirstukas -apakus uostinėju savo kelią ir iš nevilties nueinu ten, kur derėtų iš vis nebūti.
Cinamonu kvepiantis berniukas išsigando, kai vieną parytį jo mergaitė nuprotėjo. Dievaži, iki beprotybės jai – kaip Žemei iki Mėnulio. Nesijuokė jis. Tik pagaliau plačiai atmerkė akis ir pamatė, kad jo glėby visai ne jo mergaitė, o sustingęs, apdegęs medžio gabalas, konvulsiškai nagais įsikibęs į tavo kojas. Nepriminė jam vanago ir aukos idilės? Ir tas berniuko širdies plakimas – spiegimas kambario raudono su įtrūkusiais, neišlaikiusiais įtampos langais. Speigimas sirenų. Sienos drėbtos pūliais. Lyg maras pagaliau būtų prasiveržęs iš mergaitės vidurių – su visu mėšlu ir užsilaikiusiais pūlių pliūpsniais. Berniukas norėjo, kad kas jam užmerktų akis – netvėrė jomis uosti tos smarvės. Juk tai jo mergaitė – debesų piemenaitė, avelių slaugytoja, paukštelių motinėlė, bitučių mergužėlė, pūkelis, toks lengvas, kad jis kiekvieną dieną troško nešioti ją ant rankų, kad tik nesusibadytų baltųjų pėdų į aštrius akmenis.
Ir tos jos ašaros – lyg rytinė rasa ant žalios žiogo ir boružės žolės. Jam patikdavo, kai jai nuliūdus iš didelių akių tyliai, be jokio garso pradėdavo riedėti ašaros. Tokios sūrios it Negyvosios jūros vanduo. Nepaskęstum tose ašarose. Niekaip. Kaip jam vaikystėj patikdavo žiūrėti filmukus, kur taip graudžiai lyg onutės virkaudavo našlaitės – piemenaitės. Ir jį tai beprotiškai žavėdavo. Jo mergaitė verkdavo taip pat tobulai.
Bet berniukas nesuprato to garso, kuris staiga taip šlykščiai prasiveržė iš jos sustingusio veido. Net ne veido, o iš suskeldėjusios ir apsilupusios porcelianinės kaukės. Staugimas. Riaumojimas. Ir tyliai tvinkčiojantis kukčiojimas, su nenulaikomom seilėm, ašarom, atsiduodančiom pelėsiais. Plaukai prilipę prie veido it dėlės siurbė paskutinę gyvastį. Berniuko kūnas kraupo, balo ir žaliavo iš niekad nepatirto siaubo. Ir taip pamažu gimė baimė tai mergaitei. Jo mergaitei – debesų baltapūkei piemenaitei.
Kaip didelį raupą, niežį, pūlį jis paguldė ją ant grindų. Kaip norėjo, kad kas nors išdurtų jam ausis, kad negirdėtų to riaumojimo. Ir kojos pačios išėjo į kito kambario tylą. Tai ne jo mergaitė šaukėsi jo ir maldavo sugrįžti.
Tai tik puvėsis. Tai tik baisiausias sapnas. Tai tik vėjas, ūžaujantis tame smirdančiam kambary. Tai ne jo mergaitė.
Ir ryte berniukas, šviečiant saulei, kai, rodos, aplinkui viskas nurimo (gaidžiui sugiedojus tris kartus), panoro užuost mergaitės plaukus, lyg uostų pievų gėles.
O kambary nebuvo nieko. Berods ūžavo vėjas.
Man taip skaudėjo galvą, o žinojau ir žinau, jog skambinai tu.
Diena, pažymėta juodu akmenėliu.