Abrozdėlis

Aikštingą damą – abejonę skrybėliuotą –
skvernais pasikvietei plaikstytis.
Skaidrumas nuo akių langų nušluotas,
Ir tu toks mistiškas, nelyginant Kastytis
tamsių nakties bangų fone.

Kvatojimams – minties isterijoms –
nėr galo.
Nei horizontų tam, kas pasakyta.
Pakibus pilnatis baimingai bąla:
Pilnatvės neberadus,
kauke švyti.

Ir paradoksai mano pėdas baltas
elegijom užpusto smėly.
Ne gintarus beri –
aguonžiedžius į saujas.
Laikyk, – sakai, – lyg abrozdėlį.