Pasimirimai

      visi lapkričiai yra tavo mirties repeticija
                                      Donaldas Kajokas


Pirmas

kartais vaizduojuos
kad mirštu.
ir matau kaip tu
išlydėt atvažiuoji.
atsisveikint.
graudžiai gražu-
į mirusį žiūrim
kitaip nei į gyvą.
vaizduojuos-
paglostai negyvus man
plaukus švelniai delnu
vos vos
per skruostą akim
į rankas palaimingai
sudėtas.
gulėsiu ir turbūt
šypsosiuos.
aplinkui tūps juodvarniai.
paglostyk jų plunksnas, sesut,
kai tykiai akmenys skleisis
ir nevys.
niekada.

kartais galvoju
kad Saulius buvo teisus

Antras

vienišėju
nors ne vienas
tylėdamas palaukėm
spardžiau grumstelius.
dvasios smilkymais juos
taip beviltiškai
---
akmenų žydėjime paklydęs
dideliais mažais bevardžiais
visą derlių pirštais perskaitau
kas rytą akmenų žarijom
pelenais ant rankų
dulkėm
pelenų diena
kad nepamirščiau vienišėdamas

Trečias

dievukai negriukais stabais
kaip toj knygoj-
eketės žinutės šaltos
daugiasluoksnis
užteptas grieku verkimas
mano mano
mylimoji kloniais
ratais stipinais žarijom
veriančiai kai
raukšlės džiūsta
kai stiklu regėjimas
pridengtas
mano gyslomis ne vynas
ir ne plunksnos tai
tikėjimas
tekėjimu suleistas

Ketvirtas

užkalbėjimu savižudžiams
siūbuoju