dar atvaizdai, susigėrę į stiklinius paviršius,
ir žmonės, prisijaukinę gatves,
kolekcionuoja šmėkščiojančius liūdesius
iš
knygų, veidų, žurnalų ir atsiminimų,
pridėdami dar kelias svajones
jie susikūrė vienadienį pasaulį,
girdėdami rytdieną
jų judantiems kūnams,
prijaukintų gatvių stikluose
vaidenasi reikalingumas ir meilė,
jie
šiugždėdami byra į dulkių paklodes
jiems nieko nelieka,
jiems viskas ištirpsta,
jie patys nutyla
šiame pasaulyje nieko nėra – tik ateinanti rytdiena
o juk rytdiena taip pat išgalvota. realiai ir jos nėra, yra tik tavo įspūdžiai, jausmai, mintys, pasirinkimai. Tu. Ir kiekvienas juk gali rinktis kuriame iš dviejų pasaulių gyventi- stikliniame, dirbtiniame, betoniniame, melagingame ar kvepiančiame tikrais kvapais, atvirame, nuoširdžiame, nors žymiai mažesniame ir sunkiau surandamame.
tai vat. išsprūsta tas gėris kažkaip. man visi tokie dalykai kaip "jie susikūrė vienadienį pasaulį", "vaidenasi reikalingumas ir meilė" poezijoj nepatinka, nu grubu. visokie abstraktai tipo meilė čia kažkaip turėtų sukonkretėt, nu su skoniu, spalva ir pan. būt, nes eilėraštis gi subjektyvus šiaip. jei būtų objektyvus (ar siektų toks būti), tai jau nebeliktų eilėraščio, tik filosofija. o aš jos nemėgstu. o jos čia yra. tai vat.