Sausas dangus
mėnuliu tyliai griežia,
ant pasaulio krašto
žvaigždes pasidėjęs
ant suskilusio skliauto
mintis sukabinęs drėkina.
Įplyšta oras vėjo pastumtas
suplyšta norai kliūčių parklupdyti.
Tavo nebylios akys,
savo vyzdžiuose paskęsta
toliau savęs pasaulio nemato.
Ar teisingai kalbu kai nesiklausai?
ar pateksiu į rojų už atvirumą -
minčių kietumą braižantį
kreives delnuose?
Sausos akys palydi dangų į naktį,
gal paskutinį kartą
kai tikisi nesuskilt į rytą.
Sausi mes čia,
nejudam - bijom išnykti,
nedarom langų - kad vėjas nesudraskytų.
Palaukim kol sustos laikas,
palaukim... gal priprasim prie sausros.