ir visa tai mes vadiname būti savimi arogantiškos dvėselienos
besipuikuojančios tuščiomis ambicijomis beglobiai vaikai kas belieka
tik šaipytis iš paties savęs juokas ašaros ir sumaištis galvoje
knygų skaitymas na pavyzdziui prozako karta kafkos procesas ar
albert camus pasvarstymai apie absurdo beviltiškumą pilnas
optimizmo jaunas nerūpestingas kalendorinių lapelių laidymas pro
pravirą virtuvės langą na kartais pasirūpini kaip čia nepastojus nuo
be galo mylimo draugo bet jau geriau su galu ir įprastai be jokių ten
įmantrių fetišų ar panašiai
o šiaip degu noru meile aistra ir patologišku nerimu praturtėti
beribė aistra alkoholiui gali nužudyti asmenybę? kūną gal ir taip bet
jokiu būdu ne tai ką vadiname savastimi koks įmantrus žodis na visa
tai ko pastoviai ieškome savęs ir atspindžių į šią gražią aliuziją
vienus šis pastovus nerimas lydi visą gyvenimėlį kitus jau išvaduoja
jiems dar negimus priskiriamas pragmatikų laipsnis viskas čia aišku
kaip egzistuoti ką daryti ką padaryti dėl ko nedaryti nuomonės
išsiskiria o visi kiti nevykėlių luomas niekaip negalintis susiorientuoti
erdvėje juos kamuoja įmantrūs klausimai to pasėkoje depresija nes
niekas tiksliai jiems neatsako taigi jie taip pat racionalaus mąstymo
šalininkai taigi mes vienas ir tas pat mėšlas pono Dievo oranžerijoje
skirtingi kvapai vienas šimtas degtinės mergaitė su getromis ir
laukiniai gyvūnai ilgai lauktos atostogos ką čia dar ir bepridursi
važiuosiu į pajūrį ieškoti moteriškos lyties būtybės vidiniam sielos
liūdesiui persipinančiam su lytiniu nepakankamumu nuraminti ieškoti
gyvenimo meilės patilėjau susijuokiau ir atsisakiau šios fatališkos
idėjos
aš sapnuoju žvaigždes truputi kraujo jūros arkliukų gimdymą
geriausio draugo kančią oranžinių zefyrų rūką 3 –jį pasaulinį karą ir
vėl ten vokiečiai nerami tauta apsiniaukusį dangų ir truputį nevilties
tavo pagiringose svajonėse
sustojusi apsižvalgau kur tu išgėręs alaus apsižvalgau ar nėr tavęs
šalia
girdime lengvą muziką kuri mus nukelia į laikus kurių nejaučiame
groja lengvas džiazas vokalistas steni ir tai vadinama improvizacija
prabėga keletas minučių kentėt dar galima prabėga keliolika
improvizacija tęsiasi ką jis sau galvoja pabaiga jau čia pat vienas
apsvaigęs gerbėjas begaliniu susižavėjusiu gaudesiu ištaria pakartot
be jokios abejonės improvizacija vystosi toliau apėmė galvos
skausmas išslinkau pasiūbuoti miesto grindiniu tuščia ir nyku išskyrus
spalvingus plakatus SVEIKAS GYVENIMO BŪDAS TIKRAI TAU JIE JAU
PASIRINKO nieko ir nematyti jauna mergaitė su dideliu susidomėjimu
stebi kaip jos keturkojis bando tuštintis
o jis tik bando ir nieko daugiau
susiraukusi ji pati svaiginasi priemone skirta kvepintis jam neduoda
jis pyksta nesuvaldo emocijų pasiunčia vieno daikto paieškoti tiek ne
daug išprovokuoja barnius tarp dviejų laivų jūroje kaip pasakytų
poetas marinistas
abejotinos reputacijos katinas sėlina prie išdidaus grobio tik ūsai
beliko nepavykusi avantiūra
rausvas skausmas raižo sudilusią kraujagyslę stebiu kaip venomis
teka kraujas sustabdau vėl paleidžiu tuščia galva negyvi jausmai
dykuma be smėlio jūros vanduo geriamas darosi nuobodu saulėlydis
žiovauja darosi vėsu uodai brandina kiaušinėlius mano sąskaita
truputis džiaugsmo gražus veidas nusišypso gražus veidas apsiriko
gražus žaidimas mama myliu tave tarė 75-ių metų pilietis
vesiu tave o paskui pavesiu
tu matei kaip ji į mane žiūrėjo neblogai atrodo ateik išsikalbėsim
įsėlink per užpakalines duris būtinai ateik gerai tiek to rytoj kur visos
pasislėpė kur išsivaikščiojo gal miega
gražus pasauli kur dingai ar prisimeni mane vaikišku veidu ir nekaltu
žvilgsniu
žengiu tvirtu žingsniu bet pasitikėjimo man vis dar trūksta
kompleksuoju paskiroje akimirkoje lūpų galiukai trūkčioja atrodo
gundančiai tau tinka norisi įgelti sau ir nuo skausmo apalpti pamiršti
ką žinojau ką mokėjau daryti blogiausia tai yra meluoti nuolatinis
bėgimas nenoras pripažinti sekina ir alina norisi apsipilti degiuoju
skysčiu ir klyksmu išlaisvinti tave nuo blizgančios nuodėmės
nes nieko geresnio nepasitaikė kita vertus nežinai iš kur naujiena
atskris paukščių plunksnos pažiro tau iš delno jau sutemo jau naktis
bandau praryti mėnulį per didelis dūmai svaigina kol esu vienas
užsirakinęs 4 spynų įkalintas jaučiuosi saugus kamuoja fobija graži
utopija ir sukandęs dantis nurysiu visą pasaulio blogį atsiriaugčiosiu
santarve užuojauta ir rūpesčiu nekultūringa tačiau kilni idėja
bežaidžiantys vaikai nešioja ugnį kaimynams pardavinėja už pinigus
ką tik sunkiai uždirbtus naktinis drugys blaškosi tamsioj šviesoj
užsirūkau pypkę kartus tabakas primena sunkius susirgimus bet aš
dar jaunas nieko blogo nutikti negali įsipilu sulčių gelsvai rausvos
spalvos rūgštus skonis nutraukia nekonkrečias mintis smėlio
laikrodžio smiltelės skleidžia garsą sklindantį visu kvartalu pypkė
užgęsta iškratau pelenus auksiniais degtukais uždegu žvakę
besitrinantys paviršiai erzina nutraukiu jų išdykavimą du
nepilnamečiai keikiasi garsiau už girtus politikus jaunatviškas
maksimalizmas neretai virstantis debilizmu kodėl man tai rūpi o
kodėl turi nerūpėti aklas regėjimas trys žingsniai į priekį o kiek jų
atgal?
truputi pasigailėti savęs be užuojautos tau aš tiesiog nesuprantu
nesugebu suvokti plačiau nei egoistinis niurzgimas antihumaniškas
žvilgsnis į jausmų šiltas golfo sroves kurios net negalvoja beviltiškais
kelio baigties dūžiais nuglūdinti moliuskais nusietą aštriabriaunį
kaulėtą paviršių prieš tai pamiršus savo tikrąjį krikšto vardą
radau tylą kurios visai neieškojau
keisti garsai virsta itin urbanistiniais dvelkia sąmyšiu vasaros kaitroje
girdžiu trimitą
dabar slegia šeštadienio vakaras sukasi ratilais it nervingas vandens
sukūrys padauginau šviežio oro aš pripratęs prie išmetamojo
vamzdžio išstenėto molekulinio darinio acetono kvapo ir prakaituotų
kūnų viešajame transporte besikartojantys atodūsiai primena
kaimynus jis ir ji tuo metu jų vaikučiai žaidžia karą gretimame
kambaryje
vieni kitiems netrukdo pirmame kambaryje malonumo aimanos
antrame skausmo nevilties ir beprasmio kraujo
krintantys vandens lašai išsilaisvina iš geležinio čiaupo gniaužtų šis
garsas darosi įkirus
nieko priprantu viskis sumažina jautrumą ir padidina savęs gailėjimo
lygį liūdnas ir lyriškas savo bėdų pasidalinimas su gyvomis sienomis
taigi alkoholis lėtais žingsniais gimdo bliuzą.