savo

Savo sielos virpesius į tavo kūną leisdama ir vėl skaičiuodama naktis iš naujo –
O naktys juk ne dienos ir svetimuose pirštuose rožančiais pasiliekančios nutraukia skaičių seką –
Sugrįžti nebėra iš kur, ir nebėra net kur nueiti – mintis palikusi po kertiniu akmeniu bažnyčios tavo
Aš vėlei čia suklupsiu ir, rankas sudėjus maldai, akis atmerkus, stebėsiu dangų.
Prisipažinus dangui savo sielos tuštumą bandysiu dengt juodom blakstienom nemigą paminus
Ir basos kojos vėlei žengs žingsnius mažyčius – krauju raudos ražienos.