Sėsli - svajoja

Esu sėsli višta, perekšlė,
dedu tik šventinius kiaušinius,
myliu tik vietinius gaidžius.
Vaikus iš manęs atima neišperėtus,
beplunksnius, nemylėtus.

Tarp ryto ir nakties filosofuoju,
gyvenimo prasmės pasigendu,
tik vakare, kai ant laktos sutūpę miegam,
girdžiu kvėpuojančias kitas vištas.

Žinau, už kvadratėliais nunertos tvoros,
yra pasaulis,
kur paukščiai skristi moka,
kur mama gali būt pavadinta,
ir kur oras kitaip kvėpuojas,
ten vėjas kartais išneša plunksnas.

Esu višta, kuri svajoja.