t.

Atbulai sulankstyto gyvenimo linijos ryškiai nusėdančios mano delne.
Šviečia nutolstantys tavo šešėlio žibintai.

Beldžias tyliai tyla į duris spengiančiu kliedesiu kažkur girdėto likimo, o aš
Eglišakiais dengsiu patalą savo – idant nebūt per ramu.

Priešais artėjančią audrą išgirdus kliedėjimą tylų ir vėl pamanysiu, kad tu sugrįžai,
Ramybę man neša (ir nežinią) mano sielos jautrumas.
Ošimas eglišakių – sugulę ant gultų – pradingę iš kūno net mintys,
Trys dainos telikę, melodijos sklinda arterijom, venom – per širdį, per kraują.
O aš vis dar tyliu.