kuomet aš grįždavau namo
suvargusiom ūkanotom akim
ir rankom sugrubusiom
pūliais išsiviepusiom votim
tarp pirštų
pasitikdavo mane prie
slenksčio samanoto
ramuma tavo --
ilgais baltais pirštais
glostydavo sausas suskeldėjusias
pėdas pasklidus plaukus
tyrlaukių prigėrusius rinkdavo
spyglius ūglius šakeles
naktimis gulėdavau
atmerktom akim
- į lubas
- į svetimus langų rėmus
- vaikelius laukuosna
- senius apgirtusius
karčiom seilėm palei lūpas
jie taip ir neišmoko
vaikščiot
gulėdavau taip pernakt
tavo ramumos glostoma
- nebijok, šunes laukuos
seniai aprimo
- nebijok