Opa

Kokį ilgą, pavasari,
virtinę nutiesei
padangėj...
Siūbuojančią lyg
mano plaukai
šiūruojantys,
vilnijantys,
baloj atsispindintys.
Su nerimu spoksau
į atspindį po kojų...
Tarp plaukų nuvilnija
nutysta, išsišakoja
virtinė
mojančių,
neliekančių...
Stipriai
atsispiriu,
įsikimbu
į jų virtinę
ir...
Vėl vėluoju...
Ir taip kas kartą
kai žengiu, strykteliu
per balą...