Pakeliui į Balčiausią Niekur

Pargrįždamas tarytum debesynas į Balčiausią Niekur,
prisėdau dideliam kambaryje - aplink šeši balkonai -
turėklus įsikibę kupidonai skruostais paišinais,

sekmadienio turgelis amžinybei - lyg kabliukas sliekui,
prekystaliais įsmigęs nešvariais, šlapių reklamų stovais,
išbaidė pasipainiojusią žuvį, blizgančiais žvynais.

Dalijosi dvyniai patylomis žaislus fone girliandų:
vienam - pasidabruotos kaladėlės, diržas, klouno lūpos,
antrajam – porcelianinė mergaitė, netarianti „J“:

Lėlės pavyduliauji jaunesnėliui, sieloj plyštant randui -
surinko spindulingus likučius, įteikęs man priklupo -
vėlu, Iskarijotai, didingiausia – teisė nebučiuot.

Akvariume saulėtekis nuskendo, rytas - linksmas vergas,
suaižėjusios išnaros šnarėjo, miestas ruošė jauką,
oranžinė šviesa, išsivadavus iš kerų kambaryje,

krapčiojo nuolankiesiems - aprūdijęs tinklas, rodės, vertas
praskridusios žuvies: nepatiklusis drauge, ach, nejaugi
apglėbsim vandenynus, sekdami sutrūkusia gija?