IIII.
vienišieji prasideda dviese
stuburą stuburan trinant
atskirai mintimis ir slanksteliais
rankom apglėbus kelius
žvilgsniais bukais atsirėmus
į pavienes kaimynų šviesas
languose
-nemiega. kiek daug
nemiega.
sudegusių dienraščių šukės
veide ir po oda
lygiais kauburėliais
gumbeliais
dūstančiu kosuliu rankoj
dvasios pilnom peleninėm
dūmais džiova ir pridusus
kartoti žvaigždžių nebėra.
tiktai šviesos.