Gyvos gatvės pulsuoja srūvančiom žmonių miniom
Ir nieko keisto, tik galybė jų svarbių minčių,
O man nereikia tų kalbų ir tūkstančių gėlių žiedų,
Nes tik tavos širdies testinga ir žodžio iš didžiosios "M.."
Nusimetu batus, drabužius ir apgaulę..
Kiek Katedros aikštėj tokių liūdnų, kaip aš?
Lyg peteliškė nusileis ant balto bokšto mano siela
Ir vėl besiilgėdama kažko patrauksiu miesto pakraščiais.
Rašau kalba, kurią tik mylintis supranta.
Ateit tave prašau ir vėl pasisodint ant savo kelių,
Ir tu neklysi vėl išvydęs manyje mergaitę basą,
Lietų bekviečiant skambinti į seną grindinį aikštės..
Aš pasistengsiu, kad nutūptų mano meilūs žodžiai, mylimasis, ant tavos mažos širdies
Ir tyliai leistų ramios mintys tarsi gulbės baltos plunksnos,
O tu lyg angelas mane sūpuosi savo glėbyje,
Kai mintimis išeisiu pasitikti naktį plaukiančių dangaus skaisčių žvaigždžių.
Ir tik tuomet..
Kažkas pažvelgęs stiklo atspindy, nusišypsos:
"Tai tu.. kuri atėjo dovanoti mylimajam saują saulės atspindžių".