Melo tonacijoj kuriamos visos poemos...
Visos baladės skamba suktybės dermėj.
Viltys - kulkosvaidžiai, ašaros, norai, dilemos,
O tu kaip princas, pritūpęs tuštybės kėdėj.
Melo tonacijoj skamba tuštybės preliudai:
Be abejonių, be tikslo, be nieko. Visaip,
Kaip įmanydami, lūpom kirmijančiom apglėbia Judai,
O tu kaip aklas aplink viso to nematai.
Laikrodis muša į paširdžius, kala į širdį.
Pirštai kaip kirmėlės raitos. Vingiuoja. Žinai,
Melo simfonijai skambant apglėbsiu sau mirštančią viltį,
Šermenis kelsiu, puotausiu viena. Kiek savaip.
Ko ten dabar tą gyvenimą peizoji?
Gedulo skraistę į šoną - numesk.
Ir pažiūrėsi - akelės kitaip į jį veizi.
Duok, degsiu sielos tą fakelą...
Tik nesakyki: - Štiš, boba, lyg kipšas prasmek.
:0)