Apie ilgesį

Senelis pasakojo, kad grafienė jį labai mėgo. „Toks mažas ir juodas berniukas!“.
Seneliui irgi patiko dvare. Jis atsimena visas grafienės ir jos draugių sukneles, kaip gerdavo arbatą, arba suraukdavo nosis kvatodamos, kaip kvepindavosi ar šukuodavo boloninius šunelius. Ponia jam visą laiką buvusi labai gera, duodavo saldainių, o kartą -nupirko alavinį kareivėlį.
Grafienė mano senelį pamačiusi turguje, kur jis su tėvu pardavinėjo palaikį arklį, ir anot senelio, iškart jo užsigeidusi. Nuo tada dienas jis leisdavo dvare, ryte motina jį atvesdavo ir palikdavo prie didžiulių vartų, sena kambarinė nusivesdavo jį į dvarą ir kas kartą vis kitaip aprengdavo. Jis pats labiausiai mėgo husaro drabužėlius: mažytį raudoną švarkelį, galife kelnes, įmantrią kepurę ir medini kardelį. Tokį jį tarnaitė nuvesdavo į žiemos sodą, kur ponia su draugėmis gerdavo arbatą, moterys į jį žiūrėdavo ir aikčiodavo, „Dieve, Diamanda, iš kur ištraukei šitą šokolado plytelę?“ arba „Žiūrėk, Flora, jo akys juodi stikliniai rutuliukai!“. Senelis pirmą kartą jautėsi keistai, žvalgėsi į nematytus augalus, morkų spalvos rutulius, kabančius ant vieno medžio.
Kitą dieną jį aprengė nykštuku. Šitas kostiumas seneliui nepatiko labiausiai – ypač kvaila atrodė smaili kepurė. Priklijuota barzda taip pat erzino, mat nuo pakulų niežtėjo smakrą, dėl to senelis atrodė baisiai nepatenkintas, tai moteris dar labiau jaudino ir jos ilgai kvatodavo, baltais pirštais braukdamos ištryškusias ašaras.
Dvare senelis pirmą kartą paragavo apelsinų. Už tai jautėsi dėkingas grafienei visą likusį gyvenimą. Vėliau, ponios paliepta, tarnaitė mokindavusi senelį revoliucinių sukilėlių dainų. Atšilus orams, viskas persikeldavo į sodą, kur senelis būdavo sodinamas ant ponio ir, iškėlęs medinį kardelį, kiek išneša maži plauteliai, plėšdavo kažkokias revoliucines nesąmones. Bet seneliui tai labai patiko, visų pirma, kad tais kartais vilkėdavo husaro uniformą ir kad juodai lakuotuose bateliuose galėdavo matyti savo atspindį, ir ponis jam buvo didis atradimas, tokių mažų arklių niekada nebuvo matęs.
Namai, palyginti su dvaru, buvo ne tokia miela vieta. Tėtis pardavinėdavo arklius ir grojo smuiku įvairiose smuklėse, dėl to jį matydavo ypač retai, o mama kas diena gerdavo po stiklinę romo, dėl to tėvas neapsikentęs pavadindavo čiubaisa. Motinai tai buvo siaubingas įžeidimas. Ką iš tikrųjų reiškė šitas žodis – nežinojo nei vienas, nei kitas. Mama buvo labai graži, turėjo auksinius auskarus ir nežmoniško ilgumo juodus plaukus, kuriuos visada prisėsdavo.
Kartą tėvams buvo baisiai striuka ir jie nutarė parduoti Žozefą – senelio brolį, labai panašų tik metais jaunesnį. Bet susimaišė ir pardavė senelį. Jis dėl to labai nepyko. Tais laikais vaikų sektorius turguj buvo ypač lankomas ir paklausus, todėl ir senelis greit sulaukė pirkėjų. Varguoliai čia savo vaikus išpuošdavo kaip įmanydami, kad vaikai panašėtų į gražias mažas lėles blizgančiais batukais ir miniatiūriniais jūreivių kostiumėliais. Spalvotieji vaikai buvo taip pat paklausūs kaip baltieji. Pranašesni buvo tie, kurie mokėjo dainų ar eilėraščių. Senelis žinojo tik kelias sukilėlių dainas, išmoktas pas grafienę, ir tą dieną, stovėdamas ant prekystalio ir žvelgdamas į purvinus batukus, tyliai niūniavo. Jį būtų nusipirkusi viena distrofiška ponia su nėriniuotu skėteliu, bet staiga pamatė netoliese stovinčią strazdanotą raudonplaukę nuskalbta žydra suknele ir aikčiodama nuskubėjo prie jos. Tėvas jau griežė dantimis, keikdamas likimą, bet tada pasirodė keistas barzdotas vyras dideliu pilvu ir ištiesę tėvui delną pilną žvilgančių monetų. Tėvo akys sužibo. Vyriškis paklausė tik vieno: “Jis čigoniukas?“ „Taip, taip“ -  linktelėjo tėvas ir, skubiai pabučiavęs senelį į skruostą, išsinešdino. Barzdotasis išsivedė nusiminusį senelį už turgaus vartų. Čia pririštas prie medžio stovėjo didžiulė meška. Vyras jį atpančiojo ir, tarstelėdamas seneliui „eime“, pasuko į mišką.
Nuo tada senelis tapo klajojančio meškininko padėjėju. Barzdotasis liepdavo seneliui griežti miniatiūriniu smuikeliu, o pats su bizūnu šokdindavo mešką. Labiausiai jie buvo mėgiami dvaruose, kur visus žavėjo meškos ir čigoniuko duetas. Kartą kelios damos net nualpo iš susižavėjimo.
Senelis visada su džiugesiu prisimena vaikystę per aikčiojančių ponių krinoliną. Sakė, kad barzdotasis jį atleido tada, kai specialiai pasiūtas ryškus kostiumėlis ėmė darytis ankštas. Senelis dar ilga laiką jį apgaudinėjo – atsilenkinėdamas rankoves, bet greitai jo branda ėmė vis labiau ryškėti. Išvarytas iš barzdotojo namų, senelis iš karto žinojo kur eiti – viena didikų giminė kaip tik buvo įkūrusi „Meškų akademiją“, kuriose meškos buvo mokinamos šokti.
Taip mano senelis tapo klajojančiu meškininku, o mane nusipirko, kai visai nuseno ir jį ėmė kamuoti ilgesys.