Balandžio kaltė

Aitvaro siūlu parištas,
vėjo gūsiais pūstelėtas,
arimo įkaitusio kilsteltas,
raibu sparno mostu
trimatėj ėrdvėj nebetelpu.

Iškrypusiam
mano erdvėlaikiui
per tvirtas tavo tikėjimas,
man svetimos tiesos,
tavo dievo ir tėvo įskiepytos.

Bet pašto trimitais dabinti
sparnai pareigą primena.
Verčia sugrįžti.

Tas tavo tikėjimas.
Kuomet tu šnekiesi,
negaliu prasibrauti į minią,
kuriai tu kalbi.
Tik per jį tau nelemta
mano vandenyse skęsti.
Žengi paviršėliais,
mano žuveliokus gąsdini.

Jie šaltakraujai, sakai, ko jiems bijoti.

Bergždžias pykčiu,
gerumu nėščias būti norėčiau.
Tik nesu šaltakraujis,
turiu ko bijoti -
skausme
neršti
perėti
gimdyti

nenoriu.

Kaltas balandis.