Pokalbiai aludėje. Paukščių gripas.

        Per šitiek laiko jau gerai pažinau savo draugelius. Tik pamatęs abu už stalo supratau, kad šį vakarą pasakos Liudas. O va, pasakojimo tema man tikrai buvo netikėta.
- Pavasaris, - pagalvojau, - ar tik Liudukas vėl nebus įsimylėjęs?
Pasakojimas pavasario tema, bet, deja, ne apie meilę. Malonu, visgi, kad ir seni draugai netikėtai nustebina...

- “Kiekvienam kaime - savas durnius“, - pradėjo Liudas, - taip ar panašiai skamba daugelio tautų patarlės. Ir pas mus nuo seno taip apibūdinami kiek keistesni žmonės. Nebūtinai tas „kaimo durnius“ tikrai turi būti durnas.
Lingė, tėvukų kaimynas, stambus ūkininkas - beveik šimtas hektarų dirbamos, o jo sūnus - kaimo durnius. Pats tikriausias, jei jau net į kariuomenę neėmė. Vyras, kaip Vingių Jonas, iš stuomens ir iš liemens, vidurinę Pakamany baigė, vokiškai supranta, prie kompiuterio per naktis sėdi. Diedams, į darbą pas tėvą susirinkusiems, viso pasaulio naujienas papasakoja, apie politiką nusimanančiai pašneka.
Kita  vertus - ko jam tokiu durnium nebūti: aprėdytas, pamaitintas, tėvas prie darbų ne per labiausiai spaudžia.
Nuolat į visokiausias keistas istorijas įsivelia - lyg jos pačios prie jo liptų. Vidurinėj besimokydamas gėrė, rūkė ir, žmonės kalba, klasiokei vaiką užtaisė, bet vistiek buvo balta varna. Vieną gražią dieną visa tai metė ir įtikėjo kažkokį keistą tikėjimą - ėmė dabintis baltais rūbais, karoliais, kaktą  geltona spalva dažytis, mėsos nebevalgė ir vis kažkokius nelietuviškus žodžius kartojo. Po poros metų tai įkyrėjo. Susidomėjo kompiuteriais. Dienas naktis leisdavo užsidaręs mansardos kambariuke. Visus pas tėvą uždirbtus pinigus išleido kokioms tai plokštėms ir procesoriams. Šita durnystė visai perniek nenuėjo. Pats mokyklos direktorius dabar Lingiuką kviečiasi, kai jo „kompas užsilenkia“. O šį pavasarį tai ne tik prieš savo kaimą, bet ir visą rajoną apsijuokė.
Dar praeitą vasarą Lingiukas susidomėjo kažkuo nauju. Susiriša savo nugarą siekiančius  plaukus, pasiima puskepalį duonos, dešros ar lašinių gabalą ir kastuvu bei kirviu nešinas dingsta visai dienai Kamanės girioj. Tėvas bumbėjo, kad pačiam vasaros darbų įkarštyje vaikas visai nepadeda ir grasinosi daugiau nė lito neduosiąs. Bet argi bumbėjimas kada padėjo? Kaimynai kalbėjo, - Lingiukas, tikriausiai, lobio ieškąs, mat kalbėdavo seniai, kad karo  pabaigoj vokiečiai kažką didelėm mašinom buvo iki miško atvežę ir dvi dienas nė vieno per  duris iš namų neišleido. O kai po savaitės vaikų ganoma žalmargė pamiškėj užlipus ant minos susprogo, žmonės dar į girią ilgai kojos nekėlė. Rusai minas rankiojo, bet kas ten žino, ar visas surinko?
Lingienė irgi buvo linkus tom kalbom tikėti, mat matė vaiko kambary kažkokius planus ar žemėlapius jo paties braižytus. - Tegul kasa, - manė, - vis geriau nei tada, kai baltai apsirėdęs žmones juokino.
Rudeniop, atšąlus orams, Lingiukas nustojo į girią lakstyti. Uoliai dirbo visus tėvo duotus darbus. Vakarais užsidaręs garaže kažką pjaustė, gręžė, virino. Tėvai nekreipė į tai dėmesio - savų rūpesčių per akis. Namuose akių nedrasko, tesikrapšto sau.
Atėjo pavasaris. Šįmet, kaip reta, šaltas ir vėlyvas. Tik balandžio vidury paskutinis sniegas ištirpo, o ledas miško balose ir ežeriukuose vos ne iki gegužės išsilaikė. Atšilo staigiai ir netikėtai, netikėtai gal dėl to, kad žmonės jau buvo pavargę laukti pavasario ateinant. Per porą dienų viskas tik sužaliavo ir suklegėjo. Tada ir prapuolė iš namų  Lingiukas. Išvažiavo vieną rytą dviračiu miestelin ir nebegrįžo. Motina iš ryto aplakstė kaimynus, Lingė miestely pas pažįstamus klausinėjo, gal matė kas. Kaip į vandenį. Rajoninis,  kartu su tėvais, apžiūrėjęs jo kambarį nustatė, kad, labiausiai tikėtina, Lingiukas bus į užsienius pasidavęs, mat nerado jokių jo asmens dokumentų, kai kurių, daugiausia šiltų, rūbų. Jo paties pinigai irgi buvo dingę. Po trijų parų skelbsiąs paiešką, tada busią galima tikrai pasakyti, kirto Lingiukas valstybinę sieną, ar ne.
Tik nereikėjo tiek laukti. Trečią rytą atnešė laiškanešys Lingiams laišką nuo jų pačių sūnaus. Laiškas buvo išsiųstas iš jų miestelio. Pašte tikriausiai nieks nepamanė, kad adresatas bus čia pat - įspaudę štampą, kaip ir visiems kitiems, maišan, ir į rajono  centrinį paštą. Taip porą dienų žinia ir pravažinėjo pirmyn atgal, kol adresatą pasiekė.
Lingienė, nusibraukus skara ašaras, garsiai skaitė:
- „Labai gailiuosi, kad negaliu jūsų kartu su savimi pasiimti, nes žinau, kad manim netikėsite. Liūdžiu, bet suprantu, kad visi kada nors turėsime mirti. Raminu save tuo, kad jums nereikės ilgai kankintis. Liga plinta žaibiškai. Inkubacinis periodas labai trumpas, paskui kelios valandos karščiavimo ir pabaiga. Daugiau apie tai galite sužinoti puslapyje: www. pandemija. a4zxx. survival. com. Šiandien oro temperatūra, drėgmė ir radiacija optimalūs viruso mutavimui. Prašau nesijaudinti dėl manęs - viską kruopščiai apgalvojau ir suplanavau. Pats  virusas labai nestabilus, todėl po trijų keturių savaičių dar kartą mutuos ir taps visai nebepavojingu. Tokiam laiko tarpui esu apsirūpinęs maistu ir geriamu vandeniu. Oras  filtruojamas per patikimus antivirusinius dezinfekcinius filtrus. Apie neišvengiamą žmonijos žūtį sužinosiu, kai nutils mano radijo imtuvas. Tada sugrįšiu ir gražiai jus palaidosiu. Mūsų išliks nedaug, bet naujų technologijų pagalba mes greit surasime vienas kitą ir sukursime naują tobulą visuomenę.
          A. T. A.
          Jūsų sūnus. „
Tą pačią popietę Lingė keikdamasis tempė iš gana prabangiai įrengto Kamanės šlaite bunkerio kombaino akumuliatorius:
- Tikra tiesa, kad tie nevispročiai daugiau sveikatos turi nei sveiki žmonės, - bumbejo sau po nosim. Tokį svorį beveik du kilometrus atitysti. Kad ir nevisprotis, bet gana gerai įsitaisė. Tikrai, taupydamas būtų galėjęs mėnesį čia pragyventi. Trys galingi  akumuliatoriai, radijas, knygos, visas maisto ir vandens sandėlis. Net atskira uždaroma patalpa tualetui. Įsauly, pietiniam šlaite, giedrą dieną bunkeris turėtų neblogai įšilti. Ir suprask tu man dabar - kada nevisprotis jis, o kada sveikas? 

2006 balandis