Pramerkiau akis. Nosį kuteno sodrus žolės kvapas, kuri tylutėlaičiai šlamėjo nuo kiekvieno nerangaus mano judesio. Ant akių vokų ir išblukusių blakstienų leidosi lengvos baltos snaigės, kad darė šią padėtį dar labiau nesuprantamą. Visa jau buvo apgaubusi prieblanda. Sukaupęs likusias jėgas pasistengiau atsistoti. Dairytis labai kur nebuvo, nes, kaip jau minėjau, temo. Supratau tik tiek, kas atsidūriau kažkokiame slėnyje: storakamieniai medžiai panėšėjo labiau į sieninį užtvarą, nei į mažą pušynėlį. Ar nuo stiprių augalų aromatų, ar nuo nežinios pradėjo svaigti galva ir darėsi begaliniai silpna. Kokia beprotybė! Ir dar tas sniegas… Tik dabar supratau, kad esu permirkęs kiaurai. Tamsiai mėlynos veliūrinės kelnės lipo prie kojų, o į rankas bei krūtinę smelkėsi šaltis – buvau vienmarškinis. Niekaip netilpo į galvą, kas atsitiko ir kodėl čia buvau, bet turbūt naktis nenorėjo man atskleisti tokios paslapties, rimto dalyko. Ji liūliavo. Svaigulys jau buvo užvaldęs visą mano kūną, ir ne mąstymams toks metas – nuvirtau į šviežias minkštas samanas.
Pabudau ir traiškanotomis akimis bėgte nužvelgiau patalpą: tamsios ąžuolinės sienos, išmuštos raudonu aksomu, vienas vienintelis langas, apgaubtas sunkiomis užuolaidomis, ir jokia šviesa pro jį nesklido vidun, toliau – masyvi kanapa, didelis židinys, knygų spinta bei kiti namų baldai ir rakandai. Tysojau visas užtirpęs ir galvoti nesistengiau, bet į kambarį užėjo nepažįstamas vyriškis prakaulia povyza, laibomis rankomis, su trumpa barzdele. Dar visai jaunas, turbūt nė pusamžio nenugyvenęs, bet su ornamentuota lazda, kurios galas, tarsi gyvenimo finišas turėjo kuprotą bumbulą. Apskritai tai nebuvo jokia ypatinga lazda – jų per savo gyvenimą esu matęs ne keliolika – bet nesuvokiamai duslus jos beldimas kėlė šiokį tokį šiurpą, ir man net pagaugai perbėgo nugara. Tas vyras atrodė geranoriškas, nors ir išvargęs: atnešė man karšto sultinio ir kriaukšlę duonos. Padėkojau, bet jis, nieko nesakęs, nuėjo prie židinio ir jį užkūrė. Liepsna maloniai šildė, ir namo šeimininkas, viską sutvarkęs, prisiartino prie didelės lovos, kurioje drybsojau. Iš arti pastebėjau, kad jo akių lėliukės gana susitraukusios, kas yra gana keista tokioj kambario prieblandoj, ir bėginėjo kaip musės lango stiklu, besiverždamos iš nelaisvės. Mano svečias (nors, greičiau, tai aš buvau jo svečias) suvilgė lūpas seilėmis ir prabilo. Balsas buvo žemas, bet kiek gergždė. Taigi tas ponas prisistatė Džono Alerio vardu ir papasakojo, kaip aš čia atsidūriau. Tai, kad buvau rastas be sąmonės begulįs ant žolės, nė kiek nestebino. Keisčiausia buvo tai, jog, paklaustas apie tokį neįprastą orą vasaros metu – sniegą, jis numykė nesuprantąs, kaip tai galėtų būti įmanoma ir palaikė tai mano išsekimo požymiu ar haliucinacija. Neturėjau nė menkiausio noro ginčytis, nes miegas jau slėgė akis, ir vokai tapo kaip švininiai, sąmonė temo, pusiau miegojau, todėl kitų smulkmenų nusprendžiau išklausyti ryte. Taigi tasai Džonas palinkėjo labos nakties, užvėrė duris ir nubildėjo sunkiais batais žemyn laiptais, o mane užtvindė sapnas kaip vanduo, ir rodėsi, kad grimztu žemyn į tylius juodus vandenis be jokio garso ar isterijos.
Atsikėliau jau gerokai įdienojus. Paskubomis apsivilkau čia turbūt šeimininko paliktus rūbus. Tądien saulė švietė, ir tai kėlė ūpą. Išėjau iš kambario apsižvalgyti po likusią namo dalį: ilgas platus koridorius, neliesti apdulkėję senoviniai paveikslai – tikra karalystė vorams. Taip praėjau gal keliolika kambarių ir nubildėjau žemyn. Virtuvėje sutikau namų ūkvedę ir kelis tarnus.. Šie man ir papasakojo, kad esu neva tolimas giminaitis. Taigi Džonas Aleris – mano kažkelintos eilės dėdė. Iš pasakojimo supratau, kad jojau pas juos, bet turbūt mane užpuolę vietiniai banditėliai, sumušę ir pagrobę žirgą. Taip aš nepasiekiau galutinio tikslo ir likau tysoti antai tame slėnyje. Dar sužinojau, kad dėdė gyvena vienas, nors kadaise turėjo įstabaus grožio žmoną, tačiau ji pabėgusi, o jo trejų metų dukrelė paskendo netoliese esančiame ežere. Kaip ten bebūtų, manęs neaplenkė nuojauta, kad ne šitaip čia atsiradau, bet ginčytis nevaliojau.
Nuslinkau pasivaikščioti į sodą. Iš laukujės pusės namas, na, greičiau, dvaras, net ir saulės nutviekstas, atrodė pamėkliškai: vijokliai apraizgę visą pilką jo kūną, sienos sutrūkinėjusios, langai žiojėjo tarsi tuščios akiduobės. Pats sodas buvo gyvesnis, jame teaugo vaismedžiai ir krūmai, susikūprinę stovėjo keli suolai. Sutikau ir patį dėdę. Ant jo peties tupėjo juodas kaip degutas kranklys. Vis tik neįprastas augintinis, - pamaniau. Tik tada užmačiau, kad Džono rankų pirštai buvo iškraipyti rachito, matyt, tąsyk slėpė ligos požymius po ilgarankoviais marškiniais. Šiandien jis atrodė kaip kapinių pabaisa. Nuo tos minties net šyptelėjau į ūsą, bet tai nedarė jo rankų gražesnių. Persimetėm pora žodžių, bet, nors buvo pati vasaros pabaiga, temo greitai. Grįžęs dar kartą apžiūrėjau namus, numalšinau alkio kirminą ir patraukiau savo kambarin.
Užmigti nesisekė. Vis vaidenosi, kad dėdė tuoj įsliūkins į kambarį ir ims smaugti mane savo baisiais pirštais. Tokias nuotaikas kėlė ši niūri vietovė. Tysojau lovoje apimtas baimės ir begaliniai vienišas. Veltui vaizduotė stengėsi pažadinti jausmus kažkam didingesniam. Tai buvo mintis, kurios negalėjau nusikratyti kaip juodos išpampusios siurbėlės. Tuščiai bandžiau įveikti miglotą vaizdinį, tūnojusį viduje. Šaltis ir sopulys širdyje, beviltiškai juodos mintys. Ir… staiga, tarsi svetimas, baisus uždangos krytis grąžino mane pažįstamon realybėn – kažkas sušmėžavo prie durų. Gal vien dėlto mano sąmonėje gimė keista fantazija; tik šiai vietai būdinga makabriška atmosfera, visai nepanaši į mums įprastą. Garsai nutilo ir spengė tyla. Bet užmigti negalėjau, vis jutau, kad alsuoju slogiu, sielvarto persisunkusiu oru. Tokia niūri padėtis varė mane į neviltį, todėl nusprendžiau įkvėpti gryno oro. Vos tik pravėriau griozdišką langą, veidu pajutau gaivinančią dulksną, bet žvaigždžių nebuvo, kaip nebuvo ir mėnulio. Tik sunkūs tamsūs debesys kabojo viršum manęs. Nenumaldomas liūdesys suspaudė man širdį. Bet tada visai netikėtai išgirdau iš kažkur sklindančią vaiko dainą. Žodžiai, atrodo, buvo tokie:
Kai sniegas tyliai krenta
Ant žemės ir akių
Ir raitelis nujoja
Už girių mėlynų,
Ateiki į palaukę,
Padrąsinki save,
Atverki kapo duobę,
Išlaisvinki mane
Jaučiausi kaip nesavas, ir šio įspūdžio nešvelnino net poetiški žodžiai. Turbūt niekas pasauly nėra jutęs tokio slegiančio jausmo, kurį jutau aš tą naktį. Žiūrėjau ir nieko nemačiau. Nė pats nepajutau, kaip viena koja jau kyšojau anapus lango. Čia juk ne taip aukštai, - mąsčiau, - prisilaikysiu už storų vijoklių. KODĖL? minutėlei stabtelėjau susimąstęs, - KODĖL taip elgiuos? Tik staiga aštrus skausmas nutvilkė pakaušį ir daugiau jau nieko neatsimenu.
***
Sniegas drebia į akis, nenusakomai šalta, ir krečia drebulys. Kapanojuosi tarp kraupių medžių kamienų, lendu į pilkas nendres. Kažkokios beprotybės genamas judu nežinia kur. Keista, kad toks paprastas gamtos detalių derinys šitaip veikia, - pamanau. Skauda ir maudžia visą kūną, lyg kas gyvam man luptų odą, drumzlinos akys jau veik nieko neregi, o ausys – apkurtusios. Aš ne iš karto suvokiu, kad visa tai man matyta, tačiau negaliu prisiminti, kur ir kada ir kaip pažįstama vietovė gali kelti tokius nepatirtus jausmus. Iškreiptu veidu slenku lig kažkokio tvenkinio, bet sniegas, staiga virtęs ledų kruša, ima negailestingai talžyti mano ir taip jau išvargusį kūną. Suklumpu ties krantu visa savo povyza, šiuo apgailėtinu rimtumu. Ir matau, žvelgiu, stebiu!.. Vėl taip pat aiškiai, ryškiai – tai ne vanduo, ne, ne jis, tai kraujo liūnas… Pasišlykštėjimas perkreipia mano veidą dar labiau, jau ropoju keturiomis, o paskui grimztu žemyn, gilyn be menkiausio priešinimosi. Atsiduodu ne savo valiai, kol galiausiai užtemsta akyse.
***
Basomis nusileidau ant juodmedžio grindų. Fantasmagoriški praėjusios nakties įvykiai buvo praeity. Nieko nesupratau, tik baisiai maudė galvą, net guzas iššoko. Dar apsiblausęs nusiridenau žemyn paklausinėti apie VISA TAI. Kaip ir reikėjo tikėtis, niekas nieko nežinojo, tik neva rado mane išvirtusį per langą. Bet KODĖL man buvo smogta į pakaušį? Ir KAS tai padarė? Šis klausimas dar ilgai nedavė ramybės, kamavo, bet ir atsakymo į jį nebuvo įmanoma išgauti. Be viso to dar sužinojau, kad dėdė porai dienų išvyko iš dvaro su reikalais. Niūri, bet tinkama diena ką nors išsiaiškinti. Paslapčia nuslinkau į Džono Alerio kambarį.
Tik pravėrus duris, prieš mane stojo neaprėpiama erdvė, kurios centre riogsojo milžiniškas juodas klavyras. Patalpoje tvenkėsi drėgmė ir kvepėjo pelėsiais. Buvau jau spėjęs apeiti keletą ratų, kai už durų pasigirdo šnabždesiai, apgaubę tylų kambarį. Bet ėjau, žiūrinėjau nesustodamas, tarnai tekalba. Prieš akis išniro didelis paveikslas, kuriame - stebuklingai žavi moteris, turbūt dėdės žmona. Taip, man besižvalgant, praėjo gal dešimt ar penkiolika minučių. Visi daiktai žėrėjo silpnoje, nenatūralioje šviesoje, tačiau nieko įtartino nesimatė. Bet mane ganėtinai išgąsdino šeimininko augintinis… Jis puolė knaibyt, vėliau ir kapoti mane savuoju snapu. Turbūt nebuvo patenkintas, išvydęs nelauktą svečią. Juodos kaip anglis plunksnos plaikstėsi ore, kilo jau seniai nusėdusių dulkių kamuoliai, rodėsi, net pats pakilau viršum grindų. Įveiktas nesuprantamo bei nepakenčiamo siaubo, skubiai išsinešdinau iš kambario. Regis, nuščiuvo viskas aplinkui; audra pasibaigė. Šie miražai, taip manę jaudinę, nutilo. Juodas paukštis nurimo, ir, lyg nebūta čia nieko, nė menkiausio prakeiksmo, pakito visa aplinkui. Tik aš virpėdamas nužingsniavau savo kambarin ir prisiekiau sau daugiau niekada nekišti nosies, kur nedera.
Taip lėtai slinko dienos ir naktys, kurių didžiąją dalį praleisdavau sode, atnešdamos su savimi pražūties tvaiką. Aš vis dar neradau sau vietos, bet svarbiausia tai, kad nevyko nieko ypatingai bloga. Nevyko, kol vieną rūškaną ankstyvo rudens pavakarę išgirdau dėdę skambinantį klavyru. Tie skambesiai mane persekiojo dieną naktį. Tai nebuvo šiaip sau garsai. Skambėjo be galo liūdnai – lyg sklistų iš gelmių, tačiau harmoningai, bet kadangi dėdė nebuvo kalbus žmogus, iš jo nieko nepešiau apie muziką. Tik, o varge, vieną rytą radome fortepijoną nuniokotą! Stygos buvo perpjautos, klavišai – balti ir juodi – visi be išimties sudaužyti. Tokioje padėty instrumentas atrodė ne tiek liūdnai, kiek apgailėtinai. Regis, jo gyvenimas buvo nutrauktas amžiams. Taigi senuką beliko išmesti. Bet koks nedorėlis, koks išgama galėjo šitaip pasielgti? Štai, ko niekaip negalėjau perprasti. KODĖL?
Galiausiai vieną naktį vėl pasikartojo mano nelemtos košmariškos vizijos. Rodos, laksčiau kaip paklaikęs, nagais draskiau viską, ką tik įmanoma, roviausi plaukus, išvagojau savą kūną, palikau jame skausmo ir nevilties atspindžius. Kažko TO, kas man neleido ramiai gyventi. Mintyse keikiau dėdę, jo tarnus ir šį pragarišką namą, kuriame neradau nė krislo ramybės. Visi tie paliegėliai, keistuolių paradas! Vaizdavausi, jog vis vietovė kėsinasi į mane, trokšta mane užgožti, sugniuždyti. Ir tai, kad aš čia buvau pats vienas su savimi varė į dar didesnę neviltį. Ar tai buvo iliuzija, ar slogi tikrovė, žinojo tik laikas. Bet čia jis slinko taip lėtai, kaip teka užtvenkta upė, kaip prasmirsta stovintis vanduo – viskas čionai man atsiduodavo blogu kvapu, negelbėjo nė pasivaikščiojimai sode. O laukti aš nenorėjau, juolab, kad nesupratau, kokiu tikslu čia esu, ir niekas man nesiteikė to paaiškinti.
Taigi tą naktį, kai susirengiau sprukti (būtinai paslapčiomis, nes netikėjau tų keistų žmonių gerais ketinimais), susikroviau visą mantą, kurios galėjo prireikti kelionėje, pavogiau žirgą ir patraukiau girios pusėn – kaip tik ten, pro kur vedė vienintelis kelias. Rodės, jog net gamta nori mane sulaikyti, įkalinti čionai: išsikeroję medžiai dengė akis savo plačiaskarėmis šakomis, gūdi naktis be pilnaties baugino. Tik pjautuvas ir kelios silpnai mirguliuojančios žvaigždės buvo mano vedliai (kadangi žibalinės lempos ar ko kito pasišviesti neradau). Nepaisant visko, mano veide šmėžavo džiugesys, lyg paukščio, pasprukusio iš nelaisvės. Mąsčiau apie tai, kad niekada neužmiršiu tų daugybės iškilmingų valandų, jeigu galima taip pasakyti, praleistų Alerio dvare. Nors daugelis jų buvo pamėkliškos ir varginančios, visgi, pripažinsiu, turėjo savito rafinuoto žavesio. Taigi man taip bejojant, jau pasiekus gūdaus miško pakraštį, žirgas netikėtai ėmė žvengti. Nesupaisęs, kas, kas čia darosi, nusileidau ant minkštos drėgnos žolės ir įsiklausiau. Kažkas verksmingu kūdikišku balsu dainavo:
Kai sniegas tyliai krenta
Ant žemės ir akių
Ir raitelis nujoja
Už girių mėlynų,
Ateiki į palaukę,
Padrąsinki save,
Atverki kapo duobę,
Išlaisvinki mane
Tiesą pasakius, verksmingas balselis peraugo į žliumbimą ar vaitojimą, ir tai glumino mane. O dar ta daina… Bet, kažkokios jėgos stumiamas, nusprendžiau veikti: broviausi pro išsikerojusius krūmynus link tos vietos, iš kur sklido garsas. Galiausiai pribridau… ir sustojau… kaip įbestas. Tai buvo ežeras, beprotiškai raibuliuojantis, besitaškantis purslais, kerintis. Ežeras. Jis traukė akį, bet tuo pat metu baidė. Dievaži, koks neregėtas vaizdinys! Tačiau čia pat, tarp viksvų gausos pastebėjau mažą kapą, iš kurio ir sklido aimana. Alksninis kryžius buvo apipuvęs ir sutrešęs, o ant paties kapo augo romios kalijos. Daina be paliovos kartojosi, tik vis graudžiau, ir aš įnikau… kasti, rausti. Niekados gyvenime nemaniau, kad taip sugebu. Be jokios priemonės, be instrumento - plikomis rankomis. Jei kas būtų tąsyk mane matęs… Bet nė nestabtelėjau, duobė gilėjo, o aš dariausi vis purvinesnis nuo kieto šalto juodžemio. Taip rausiau gal pusę nakties. Ir… nieko. Visiškai nieko! Tuščios mano pastangos… Negalėjau patikėti savo akimis. Tačiau… visas susiplūkęs atgręžiau galvą atgal ir išvydau… mažutėlį vaiką; ašaros kaip krištolas. Jis atrodė lyg miražas, gal nebuvo tikras. Bet mano protą jau buvo KAŽKAS nenumaldomai apsėdęs. Vargšas kūdikis, negalėjau jos ten palikti, todėl trenkiau su po ranka pasitaikiusiu grumstu ar akmeniu į galvą. Ir ji atgulė… Ne, negalėjau jos ten palikti be priežiūros naktyje tykantiems pavojams. Pasikišau kūdikį po pažastimi, ir abu kaip vaiduokliai žaibiškai pranykome tamsių ežero vandenų gelmėse. Amžiams.
***
Paskui, kai dingau, vietiniai dar ilgai kalbėjo. Sklido gandai apie Alerį ir jo nenormalų sūnų, kurio daugelis vengė, dėl jo ypatybių. Mat, jis neva buvęs proto ir sielos ligonis, gal net šėtono tarnas, nužudęs savo motiną, vėliau ir mažąją seserį… Namuose daręs neaiškius dalykus ir, ačiū Dievui, jo jau nebėra. Dingo su visam. Bet aš žinau, kad tai netiesa. Vis dar esu čia. Kūdikis jau senokai dingęs, o nuo to laiko viršum mano galvos vandenys tykiai užsivėrę… Aš vis dar čia ir nieko nežudžiau, tai tas prakeiktas dvaras… Rachitikas – man ne tėvas. Kartais sapnuoju tas iškraipytas, baisias rankas. Noriu tikėti, kad tai netiesa. Ir tikiu. O kaip yra iš tikrųjų - kur realybė, kur beprotybė, kas tiesa, o kas melas – žino tik LAIKAS. Bet laikas čia slenka labai lėtai. Jis kaip stovintis vanduo…kankina. Ir aš, Embertas Aleris, ESU JAME. Tačiau turiu laukti. Laukti, laukti, laukti… Vienas ir vienišas amžinai. Kartkartėmis iš tolybių atsklinda klavyro skambesys, ar šimtąkart girdėta nyki daina, ir tai vienintelė paguoda.
Nurimk, širdie neužgautoji,
Nes tavo gausmas sienas griauna
Ir kraujas gyslose sustingsta.
Nurimk, širdie neužgautoji,
Nustoki plakti pagaliau.