Darbinis. Visas. (idioto užrašai[n+2], kur n=0)

Sapnai turi nemalonią savybę baigtis netikėtai ir nemaloniai. Tada
atsibundi, arba ne.
Bet dažniausiai „ne“ nebūna.
Tau dar nebuvo nė karto.

Atsibundi ir pažvelgi pro langą.
Ten - nieko naujo.
Kieme susirinkę alkoholikai spardo narkomanus, o tie narkomanai, kurių
nespardo, save spardo patys. Nė vienas iš jų neverkia.
Vatiniai, pagalvoji, matyt, vatiniai.
Tavo kūnas - vatinis. Keistas šalutinis poveikis, kai tavo nervinė
sistema nuslopinama iki.
Rankos nejuda, kojos irgi, mintys irgi.
Švininės, sunkios, lėtai riedančios išgriaužtais smegenų loveliais,
tyliai metališkai aidinčios po kaukolės skliautu.
Sumirksi. Šiandien esi kitas. Kaip ir kasdien. Kažkada svajojai,
kad vietoj tavęs atsibustų jis, palikęs tave miške laukti
šaldytos vištos, laikas nuo laiko nukrapijant šakomis. Štai ir išsipildo
tavo svajonės, pagalvoji. Skirtumas tik tas, kad tu niekur nelieki.
Visada tavo kūne prabunda pirmasis asmuo. Kasdien vis kitas, bet
vis dar tu, abejingai stebintis pasikeitimus savo paties sąmonėje.
Tavo mobilus priekaištingai į tave žiūri skilusiu ekranu.
Šiandien tu šiek tiek daugiau išprotėjęs, pastebi. Į tave seniai
nežiūrėjo daiktai.
Lizergino! - šūkteli už lango. Atspindys arbatos šaukštelyje apsiverčia
aukštyn kojom. Jautiesi it suvalgęs citriną.
Už lango šiandien šviečia saulė. Nežinai, ar per debesis, ar tiesiog
žydrame danguje - užuolaidos užtrauktos, o ant palangės jaukiai snaudžia
tavo rudas šuo. Pro orlaidę užuodi kaimyną. Tą patį, kuris mėgdavo
išėjęs garsiai kosėti ir keiktis. Kitas kaimynas tavo sapne vaikščiojo
oru. Gera kompanija, šauna galvon.
Pastaruoju metu dažnai šaudo. Dingsta tavo gyvenimo atkarpos, danguje
blyksint vandeniliniams sprogimams, iškrenta kažkur. Lipi į
penktą aukštą skaičiuodamas laiptelius, bet šį kartą jų keturis kartus
mažiau, kai spaudi draugo buto durų skambutį. Ir tau pasidaro šiek tiek
baisu, kad numeris vienas taip lengvai pasitraukia, pats to
nesuvokdamas, užleisdamas vietą - kam?
Numeriui du? trys? keturi? penki? šeši?.. septyni?
Tiek žmonių dar telpa po vienu stogu. Bet stogas braška.
Kažkur po stalu voliojasi aštuntas. Apsirūkęs? Girtas? Perrėžtas nuo
smakro iki ausies?
Nesvarbu, svarbu. Svarbu.
Bent tiek, kad jis turi savo kūną ir su niekuo jo nesidalina.
Vienintelis savo kūno nuomininkas, mokantis nuomą plaktukais, kuriuos
jis naudoja savo paties sienų griovimui. Įsibėgėjęs iki tiek, kad nebėra
ką griauti, o jis vis perka daugiau ir daugiau (ir daugiau ir daugiau
ir daugiau ir daugiau ir daugiau) plaktukų, ir mosuojasi jais
pilkoje tuštumoje, įsivaizduodamas, kad dar kažką išgriauna, kad
plaktukas sutrupa, o iš tiesų --
jam tiesiog skauda kepenis.
Jam patinka siūlyti plaktukus. Bet jis bentjau neįsakinėja jais
mosuotis. Jis tik siūlo, siūlo, siūlo, kol nesutinki. Tada jis
apsidžiaugia.
Mesijas su plaktukais - jis tiki, kad dalina išeitį, kai tai greičiau
įeitis ar sueitis.
Niekingos ir tuščios.
Mintys.
Mano. Tavo. Jo.
Dievas tyliai šnabžda tau į ausį, bet tu primiršęs tą kalbą. Vokiečių?
„Ar tavo dievas kalba vokiškai? „ - girdi tą lengvą, vos juntamą ironiją
balse, ir norėtum atsakyti, parodyti, kad Dievas iš tiesų kalba, bet
nemoki, nesugebi, nes jis kalba ne žodžiais. Jis tiesiog yra
kitaip, ir tai atstoja visus žodžius, net ir tuos, kurių nėra.
Todėl baigi netgi bandyti kažką paaiškinti, ir atsitraukęs stebi juos,
klaidžiojančius po tai, kas tau atrodo pilka - beveik juoda pilkuma, ir
tyli, nes nesijauti už juos išmintingesnis. Geriausiu atveju tu tiesiog
matai daugiau pilkos spalvos atspalvių.
O kuris gražesnis - kiekvieno asmeninis reikalas.
Atsitrauki dar toliau.
Jie rodo tau - žvelk, žvelk, mano pilka yra gražesnė už jo pilką. Ateik
pas mane, pas mane gražiau pilka. Mano pilka - kiečiausia.
Bet tu purtai galvą - tai vistiek yra pilka, nesvarbu, koks atspalvis.
Šviesiai, tamsiai - o tu nori RAUDONOS ŽALIOS MĖLYNOS arba išvis
nematomos.
Bet jie teisūs sau, todėl nuo jų teisybės traukiesi tol, kol nebėra kur
trauktis.
Tada bėgi į mišką.
Su dviračiu, be dviračio, bet bėgi. Traukiesi. Pabrukęs uodegą, lyg šuo,
lipi į skardžius ir kankini savo paties kūną tik tam, kad neleistum sau
įslysti kažkur, ten, kur slysta visi ir neslysta niekas.
Tušti žodžiai. Ir niekingi. Jie abu reiškia visiškai tą patį.
[ZEN], ir Mokinys neišlaikęs užsnūdo.
Pagaliau Mokytojas atsistojo ir švelniai jį užklojo, o Mokinys apsivertė
ant kito šono ir per miegus kažką suniurnėjo.
Mokytojas pasilenkė prie jo, ir tarė:
- Tai, apie ką aš tau pasakojau, ir buvo zen.

Tuščiame kambaryje, į stogą barbenant lietui, sėdėjo dviese - Mokinys ir
Mokytojas. Mokinys atidžiai stebėjo Mokytoją, o šis tylėjo, žvelgdamas
kažkur į tolius.
Lietus aprimo, o galiausiai išvis nustojo lyti.
Pradėjo spengti tyla, ir Mokinys, visą dieną vaikščiojęs po kaimą ir
rinkęs išmaldą ryžiais, ėmė knapsėti. Galiausiai nuovargis paėmė viršų
[/ZEN]
Ir lakstai paskui savo įkvėpimą. Tai sugauni, tai ne. Bet bėgioji. Net
nesvarbu kur ir nuo ko. Svarbu bėgti.
Kol nepastebi, kad nebežinai, kur esi. Viršus, apačia, kairė, dešinė,
prasmė; ne-prasmė. Tada imi sąmonės siūlą į dantis ir šliauži kažkam iš
paskos, užšoki, užsikabini, suvaidini, pamėgdžioji ir grįžti. Toli gražu
ne ten, iš kur buvai išėjęs. Toli gražu ne toks pats, koks išėjai.
Skamba, skamba, skamba. Polifoninėm šešiolikos spalvų melodijom tavo
gyvenimas, tavo mobilus, tavo kolonėlė (s). Mono arba nestereo. Stereo
arba nemono.
Skambina tau, skambini tu.
Klausaisi, nes moki klausytis. Esi nusivylęs savo žodžiais. Jie
nepakankamai greiti, kad prisitaikytų prie situacijos.
Geriausiu atveju užsirašinėji.
Nes atmintis paveda.
Tau tai būdinga.
Nes privalai atsiminti, kas esi. Artėja ta akimirka, kai gali užmiršti.
Atgalinį laiką skaičiuojantis sekundometras jau tiksi į pliusą. Pro
realybės audinį lyg adatos jau sminga detalės, ir žinai, kad greitai vėl
reikės imtis tablečių, kad neplyštum perpus ar į septynias dalis. Ketini
neišprotėti.
Mesti rūkyti.
Cigaretės pelenas krenta ant klaviatūros. Bloknoto. Sąsiuvinio.
Suglamžyto popieriaus lapo. Tavęs. Mistifikuotasis dūmas. Kanonizavai
pats, pats ir priėmei savo paties krikštą.
Koncentruotas. Pats į save.
Pelenus - pro langą. Sau ant galvos.
Jauti, kaip apsiniaukė.
Už lango vėl kyla. Migla, užgožianti tave.
Iš vidaus.