Tai buvo du greitieji-nelabieji traukiniai
Punktualiai gabendavę į laiko prarają metus
Supančioję mintis ir retkarčiais atrišdavę pirštus...
Palauždavę jėgas ir tik tada grąžindavę ginklus..
Ne aš. Ne tu. Ne mes ten buvome...
Marionečių publika tikrų gyvenimų kine
Ne aš sukūriau tau šį kruviną autoportretą
Ne mes paženklinom save kalte...
Tai buvo du teisingai sumeluoti sakiniai
Ateidavę pas mus keliom minutėmis vėliau
Aš klausdavau, kur stoja mūsų traukiniai?
Tu atsakydavai, kad nežinai. Bet ten šviesiau
Tai buvo keturių akių keturgubas žaidimas
Kasnakt užmerkdavęs mane aistra
Ryte ant patalo juodom raidėm užrašęs:
"Myliu tave. Sugrįšiu vakare."
Ne aš. Ne tu. Ne mes ten buvome...
Sulūžę juokdariai palikę teatro sceną
Paklydę paaugliai. Beviltiškai pasenę mylimieji.
Pagrobę visą amžinybę ir palikę meilei vieną dieną.
Sustabdę laikrodžius, užkalę langus
Apglėbę vienas kitą šiluma
Mes meldėmės maldom, kurių ir patys nesupratom
Diena. Naktis. Vidurnaktis. Aušra.
Greitieji-nelabieji traukiniai sustojo
Sutrikę susižvalgėm: kur toliau?
Išlipti neišlipom. Kartot klaidų nebekartojom
Tik šyptelėjom viens kitam: "Tikrai: Šviesiau."