Orgija

Tas velnio nepasotinamas kūnas

Prieš patį Dievą išriestas, išsikėtojęs

Begėdiškai kviečiąs ir šlykščiai trokštamas

Prisirpęs tarsi plyštantis nuo saulės vaisius

Aistra - lyg saulašarė išrasojus alkoholiu

Penkiais gyvatiškais liežuviais tiesiasi link tavo kojų.


Tau smegenis užlieja tirštas beprotybės nuodas

Ir skaudūs pirštai - ženklinantys palietimai:

Tu supranti, kad apie pasaką dar nieko nežinojai

Ir kad dabar tenori niekint ją -

ir dulkint, prievartauti -

Sulaužyt priesaikas

ir pažadus

ir priesakus.

Ir prietarus - gličias varles tarp pirštų traiškyt.

O paiką Nekaltybės veidą -

sugrūsti, sutarkuoti į asfalto odą

Ir murdyti ją kunkuliuojančioje glėbio magmoj.


O jis toks minkštas ir švelnus -

Lankstus ir nesulaikomas:

tai trykštantis medaus lašiukais -

tai ir vėl karčiais spygliais apsidantuojantis.


Ir tu laižai gazelės kaklą inkšdamas kaip vilkas

Iš alkio, nevilties apsiseilėtom iltim.


Tas velnio nepasotinamas kūnas

Dar kartą privertė tave susinaikinti.