Apsagstytas delnas turėklų
Apsupty, plačiosios menės
Ir vitrinų rėmuos – prasitarimui –
Savojo vaidmens išrodymui.
Veržlus kaukšėjimas, toks geidulingas
Garsas, o ir suknelė ne pelenės,
Per trumpa. O ties batu vis slyste slysta
Aukščiau – žemiau, grubi lyg grėbliška ranka.
Kai elegantiškai sudūžta plastmasinės
Taurės, gebi tada dramatiškai nupult
Žemyn pakopom, nepaliekant naujo batelio,
nutrynusio pėdas.
Malonu buvo susipažinti ir man,
Išeisiu be palydų, lėtai, kad įsisprausčiau
Tau iliuzija, kad nepavėluočiau į
Paskutinį autobusą, nors jis ir nepavirs
Kaip pasakoj pele.