Kur dievas

Serchijus Vidalis dirba bažnyčioj. Tėvų ir vaikų neturi, nors, tiesa, kartais artimiausi kaimynai nepiktai pajuokauja, esą nuolat gatve zujantys berniūkščiai nepaprastai panašūs į jį. Vis dėlto Serchijus į tai nekreipia dėmesio, nes jo įsitikinimas tvirtas šiuo klausimu, be to, vaikai ir moterys - vengtina tema.
Darbas bažnyčioj nereikalauja daug pastangų, nors įpareigoja ateiti kiekvieną dieną. Iš vietinių kaimo gyventojų nelabai kas atsimena, kaip ir kodėl šiuos kraštuos atsirado Serchijus, jis ir pats nepanašus į tikrus pietiečius: akys šviesios ir sutelktos, plaukai susišiaušę ir išblukę, veidas pailgas, rankos neplaukuotos, gal tik kojos kiek. Pats žmonėms yra sakęs, jog į pietus atsikėlęs prieš karą, tėvas tada užsiėmęs žemės tyrinėjimu, gręžimu ir skaičiavimais, tačiau tas faktas vietiniams nebuvo suprantamas. Esą, kaip galima tyrinėt žemę? Nors, tiesą sakant, tuomet ne itin kas puolė giliau aiškintis, mat Serchijus niekam neužkliūna, jo vienišumas savaime atbaido žmones.
Serchijus Vidalis turi draugą, jo vardas Šrėdingeris. Susipažino jiedu bažnyčioj, bet jau po darbo ir visiškai atsitiktinai, kai Serchijus rengėsi užverti duris. Šrėdingeris tuomet kaip tik pabudo, nes pramiegojo visas popietines pamaldas, nepajutęs net savo sužadėtinės išeinant, kuri buvo jį atsitempus čionais. Dar blogiau, tąkart išrinktoji išėjo kartu ir iš jo gyvenimo, palikdama vietos spėlionėms, ar sugebėjo susirasti geresnį. Pirmųjų pažinties akimirkų vaizdas buvo komiškas, nes abu vyrai atrodė išsigandę: vienas pasijuto padaręs šventvagystę, nors nebuvo tikintysis, kitas tuo tarpu - blogai atlikęs savo darbą, nors tai nepanašėjo į šventvagystę. Tos akimirkos vienas kito supratingumas juos suartino, kartu su keliais buteliais raudonojo pernykščio derliaus vyno, išgertais tąvakar Šrėdingerio namuos.
Serchijus vengia kalbėti apie moteris ir dar nejaukiau jaučias, kai kuri nors iš jų būna šalia, ypač jei ji jauna ir guvi. Vis dėlto moteris yra buvus vyro gyvenime, tik jau senokai, prieš kelias vasaras. Toji pasitaikė itin karšta, kaip ir sutiktoji Chuanita saulėgrąžų lauke, kur pirmąkart ją išvydo. Vėliau Serchijus ją matė dar daugybę kartų bažnyčioj, sėdinčią ir įsistebeilijusią pro langą, klūpančią ir užsimerkusią. Chuanita buvo pasakiškai graži ir įspūdingų formų, kas smarkiai varžė Serchijų, nežinantį, kaip reikėtų elgtis su tokia būtybe. Kai jie pagaliau atsidūrė vienu du, jis sugebėjo tik trumpai atsakinėt į klausimus, nudelbęs akis žemėn, kartais jas pakeldamas iki jos krūtinės lygio. Stojus nejaukiai tylai, Serchijus sukaupė vyrišką drąsą ir pabandė parodyt kruopelę žavesio savo iškalba, tačiau Chuanita neišgirdo nieko, kas galėtų sužavėti moterį. Šneka gavos nerišli ir padrika: nuo oro prie baldų, nuo baldų prie žvejybos, nuo žvejybos prie oro. Sumišęs ir neapsikentęs, pasileido tekinas vynuogių laukais, tiesa, prieš tai dar spėjo ją pabučiuot į lūpas.
Serchijaus kaimas nėra didelis, tačiau į bažnyčią susirenka žmonės iš gretimų apylinkių ir net iš miestelių, bažnyčia labai garsi, o vietiniai pasižymi didžiuliu pamaldumu. Dienos, kai žmonių būna daugiausia, vyrui niekad nepatikdavo, triukšmas ir didžiulis sujudimas sujaukdavo nusistovėjusią kasdienybės tėkmę. Nėjęs mokslų, jis į viską žvelgė su susidomėjimu, bet ne su tikėjimo išraiška akyse. Kai visi išsiskirstydavo, jis slapčia bandydavo ieškot dievo. Šlapiu skuduru perbraukdavo visas pasuoles, užklysdavo į kiekvieną kampą, išblizgindavo grindis ir šventųjų paveikslų rėmus, žvelgdamas įdėmiai, kad nepraleistų nei vienos smulkmenos. Kai nuspręsdavo, jog jo dar nepamatė, užsukdavo į sakyklą ir įtempdavo klausą, tikėdamasis bent kažką išgirst. Kai ir tai nepadėdavo, užlipdavo ant altoriaus, apsisukdavo ir žvilgsniu aprėpdavo visą bažnyčią. Galiausiai pasistiebdavo ir, ištiesęs kaklą, bandydavo dievą įžvelgt raibuliuojančioje šviesoje, perėjusioje per vitražą. Pavargęs nuo ieškojimo, jis grįždavo namo, sudirgęs ir kankinamas neatsakytos mįslės.
Bažnyčios kunigai nuolat keisdavosi, tačiau tai buvo menka paguoda Serchijui. Kiekvienas iš jų bandydavo aiškint savaip, bet kartu nei vienas negalėjo pasigirti, jog žinotų tai, ko reikia. Dievasyra visur šiuose namuose: jis tame žmoguje ant kryžiaus, šitoj knygoj, taurėj vyno, duonos kąsny; visi jį matė, tik Serchijus regėjo žmogų ant kryžiaus, knygą, vyną, duoną, ir nieko daugiau. Labiausiai jį pribloškė Šrėdingerio atsakymas, kai šis, šyptelėjęs ir mirktelėjęs akį, išpoškino, jog dievas yra žmoguje. Žmoguje? To Serchijus nebesuprato visiškai. Ilgas valandas ligi pat ryto jis praleisdavo užsidaręs savo namuos, paskendęs prieblandoje ir tyliuose apmąstymuose, bandydamas surinkt į vieną krūvą tas kruopeles, kurias jau žinojo, tik kurios niekaip nederėjo viena prie kitos. Jis nesuprato, kaip arti ar toli gali būti dievas. Tuo labiau, kur jis yra išvis. Tačiau nebuvo nei karto, kad Serchijus neužsispirtų rytojaus dieną dar įdėmiau apieškoti visas vietas bažnyčioj, kur dievas galėtų slėptis.
Visa tai būtų tęsęsi nepaprastai ilgai, bet, tiesą sakant, tai tęsėsi viso labo iki to vakaro, kol į kaimą neatėjo audra. Tokios pasitaiko galbūt porąkart per dešimtmetį, grūmodamos juodais debesimis, stipriu vėju ir žaibais. Bažnyčia toj vietovėj buvo aukščiausiai iškilus vieta, o ta popietė buvo eilinė popietė, kai Serchijus ieškojo, tačiau nerado. Kaip dažniausiai būna, išganinga mintis žmogų aplanko, kai mažiausiai to tikimasi, taip ir šįkart, mintis apie bažnyčios stogą, vietą, kur dar nei karto nebuvo ieškota, Serchijų užklupo suvirpindama jo širdį. Drebančiom rankom ir spindinčiom akimis jis vargais negalais užsiropštė ant aukšto stogo. Žaibas smogė galingai ir su trenksmu, tačiau tą akimirką Serchijaus veidą nutvieskė palaiminga šypsena.
Mirtis buvo vienintelis prasmingas epizodas Serchijaus gyvenime, bet galima pasidžiaugt, jog prasmingesnį nei šis būtų sunku surasti.