Darbinis pavadinimas (idioto užrašai(n+1), kur n=0)

Atsiplėši nuo žemės ir skrendi virš rūko, kuriuo užklotas miestas vangiai mirksi tau geltonų šviesoforų akimis.
Skrendi aukštai. Pakibęs tarp dangaus ir žemės, ilgai kontempliuoji visus du šimtai penkiasdešimt keturis pilkos spalvos atspalvius.
Tavo sapnai visada buvo spalvoti ir ryškūs. Ir tokie realistiški, kad kurį laiką negalėjai atskirti sapno nuo realybės.
Ir tada, atsiplėšęs nuo žemės, tu eilinį kartą prabudai iš sapno į sapną.

Rytais sunku. Tavo kraujyje kažkas tebėra, kažko nebėra, kažkas. Ir maudžia, skauda, tvinkčioja, kol nebegali miegoti, ir prabundi, ir prisimeni, ir skauda dar smarkiau.
Verki ir keikiesi, nes tai - vienintelis galimas tavo pasirinkimas.
Paskui gąsdini save ir aplinkinius.
Stiklinės akys, žvelgiančios į horizontą priklauso tik tau.
Dantyse smilksta cigaretė.
Kairėje - sujaukta vėl viengulė lova.
Ir saulė tau nebešviečia, nors ką tik pakilo, o dangus giedras ir be debesėlio - ji šviečia JIEMS, tiems, kurie laimingi atsikėlę pabučiuoja savo žmonas, su kuriomis laimingi užmigo, ir laimingi važiuoja į darbą vien tik tam, kad laimingi grįžtų ir toliau būtų laimingi.
Ir tau pavydu, ir atsimeni, kaip saulė šviesdavo ir tau, kai apsikabinęs šiltą vis dar neritmingai kvėpuojantį kūną tu bučiuodavaisi. Už lango būdavo diena, rytas, vakaras, naktis, bet saulė šviesdavo, ir, rodos, tada tau teko laižyti laimę.
Tavo demonas negalėjo jos pakęsti. Laimė vertė jį miegoti arba tūnoti tavo sąmonės kamputyje, ir žiūrėti, kaip tu bandai būti laimingas. Tada jis, kaip katinas, išleisdavo nagus, ir braukdavo jais per tavo protą.
Susinervindavai, paskui darydavai dalykus, kurių (galbūt) nereikėjo, po to meluodavai, skaudindavai, nuvildavai ir nusivildavai.
Ir tada viską sugriovei.
Kaip visad - tau tai būdinga.
Stovėti prie atviro lango, ir smarkiau užuosti ne cigaretę, smilkstančią tavo dantyse, o kažkur toli svylančius durpynus, suvokiant, kad tai - rudens kvapas. Nusprigtuoji nuorūką, ir pagalvoji - „man ruduo“. Ir numiršta dar vienas tavo sielos gabaliukas. Tas, priešpaskutinis.
Užsimanai rūkyti ir išsitrauki dar vieną.
Pakyla dūmas, o tu krenti. Šį kartą - žemyn. Išpiltas šalto prakaito apsikabini klozetą ir vemi puse puodelio kavos, rūgščiai žalia tulžimi ir trupučiu kraujo. Tarp krešulių pastebi savo sielos atplaišą, bet vis tiek nuleidi vandenį, ir teigi, kad sielos niekada neturėjai.
Ir vėl grįžti rašyti ekselio raportų, o iš tiesų paslapčia rašai apie skutimosi peiliukus.
Ir ateina ta diena, kai jie - tavo rankose, atsargiai perlaužti, kad neįsipjautum.
Vanduo įgauna rausvą atspalvį.
Kaip visad - tau tai būdinga.
Ir tada atrodė, kad gyvensi amžinai, ir dangus bus žydras, ir visad švies saulė, kaip tada, kai gulėjai prie upės, kai nieko netrūko, o danguje, lyg toje pačioje upėje, plaukė debesys, debesys, plaukė į besileidžiančią saulę, kad ją pasiekę trumpai šnypšteltų ir išgaruotų.
Visai kaip tu.
Ir tada, gulėdamas vonioje, supranti, kad debesys niekada nepasiekdavo saulės, jie toliau sau plaukdavo, kol susirinkę neišliedavo savęs žemyn.
Atsikeli, apsirengi ir kruvinom rankovėm išvažiuoji iš čia.
Kitur, visą laiką kitur. Nuo pat vaikystės troškai pamatyti, kaip gi tie girti veršiai, kur midų laka, atrodo. Atrodė - nuvažiuotum, o ten - šlitinėja po pievas, pora pargriuvę ant nugaros vartosi, vienas atokiau nuo kitų atliejinėja. Veršiai.
Bet veršių nebūdavo. Būdavo žmonės, tokie patys, kaip tu. Elgdavosi, žinoma, kaip veršiai - tu pats buvai nemažas veršiokas.
O tada metei gerti. Jie - ne.
Tau tai būdinga. Kaip visad.
Viltis sukreša ir siela atsiduoda tavo demonui. Grįžęs pastebi, kad tavo akys patamsėjo. Tai - nebesvarbu. Bent jau nesi vienintelis tamsos vaikas, pasakai sau, ir užsidedi spygliuotą apyrankę. Ji duria, bet kitiems.
„Harmonija per disbalansą“ - girdi savo draugo balsą. Jo rankose nebe virgulės, o skardinis lėktuvėlis, kuris skraidina jus abu. Ir tavo demonas triumfuoja. Jis valgo tavo laiką ir „diena“ ir „naktis“ praranda prasmę, pavirtę išplaukusia pilkuma, kurioje laikas nuo laiko šmėkšteli raudonumas.
Pilkuma užgydo, ir tavo demonas suvalgo spygliuotosios apyrankės demoną. Atsiriaugėja ir apsilaižo, nors tavo protą nuo to pykina. Tada ieškai atsuktuvo savo varžteliams.
Ateina meistras su plaktukėliu, pastuksena per tavo vamzdynus, išeina.
Ateina vėl, pastuksena, išeina.
Ateina, pastuksena, išeina.
Tavo demonas išsigąsta ir nuteka vamzdžiais žemyn.
Tavo protas ir siela ištuštėja. Visiškai.
Ateina, pastuksena, išeina.
Ateina... ne, tai ne meistras. Labas, prisistato, aš - Dievas, aš gyvenu tavyje. Ir susirango vamzdeliuose.
Ateina meistras, pastuksena su plaktukėliu, išeina.
Tu tuo metu kalbi su Dievu. Monologą pagaliau pakeičia dialogas. Pradedi daryti mažus stebuklus.
Ateina, bet nebeįsileidi. Išeina. Tu lieki.
Retkarčiais tyliai pastukseni į vamzdžius, kuriuose dabar cirkuliuoja Dievas. Jauti, kaip jis nusišypso.
Ir tu jauti, kad tave užpildė grynas gėris. Šypsaisi taip pat, kaip šypsodavaisi vaikystėje, net per miegus. Augini plaukus.
Žiūri į dangų pro savo automobilio liuką. Šilta, nes pavasario saulė šildo tavo užmerktas akis - ir prisimeni, kad norėjai būti lakūnu, nes norėjai skristi, palikęs žmones, mažus lyg skruzdėles, dar aukščiau, kaip niežus sukeliančias erkutes, nebematomus, tik namai, gamyklos, kompleksai, pilkos ir žalios spalvos sandūrą, dviejų organizmų sandūrą - vienas betoninis, kitas - žaliuojantis, skristi virš laukų, ganyklų, miškų, vienkiemių, žvelgti iš viršaus ir viską matyti. Norėjai skraidyti tuo lėktuvu, apie kurį skaitei knygoje - kur stiuardesė duoda mažiesiems keleiviams ledinuką, citrininį, ant kurio popierėlio nupieštas lėktuvas, tempiantis kažką rogėse per debesų pusnis.
Tavo atmintis paveda vėl, kai bandai atsiminti, kas sėdi tose rogėse.
Senis šaltis?
Kalėdų senelis?
Santa Klausas?
Bilas ...

"HARMONIJA PER DISBALANSĄ!" - girdi rėkiant kažką samonėje, "tai - mano draugas" - galvoju, "bet ką jis nori pasakyti?"
Aš pasimetęs.
Į mane žiūri keturios klausiančios akys.

... Geitsas?
Tada suvoki, kad tai - ne taip jau ir svarbu. Pamiršti ir tai.
Bet į tave vis dar tebežiūri keturios klausiančios akys. Pasipurtai ir supranti, kad neišgirdai klausimo. Ir šitoj vietoj pagauni save meluojant sau pačiam, apsimetus Dievu. Patikrini - jis vis dar savoj vietoj, bet nebesišypso. Prisimeni klausimą, ir jauti, kaip kažkur giliai tavo vamzdynuose atsibunda kažkas, ir iš apačios pakyla juodos drumzlės.
Pavasaris, pagalvoji. Man pavasaris.
Buvo.
Supranti, kad tai - ne drumzlės.
Taip prabunda demonas.
Už lango, migloje, kabo krūva iškabų su umliautais.