Išvyka

atvykęs vaikštau ant nuobodžio
blyškiais dažais nuspalvinu tuščias viltis
pabėgimo kvailų žaidimų jau nebežaidžiu - įgriso
negaila tik stebėt,
kaip rudenio lašai atsimuša į balą
(taip ir pasaulis
į smegenis atsimuša kasdien)

sustojus vienoj vietoj
žvilgsnis susmenga į žemę
ir tu paklausi manęs:
ko gi liūdžiu
jei ši gėla tiktai sielą nuplauna
kaip rūdis nuplauna rudenio lietūs, liejantys grindinį

manęs negali išjudint net jausmas
kad prarasiu gyvavimą
vienoj stovėdamas vietoj
ir žvelgdamas į purviną asmeninį vidų

tiktai pažvelk, koksai šiandien kartoninis rūkas
ir ašarotas dangus
lyg verktų rupūžė, kad ji ne iš pasakos kilus
o mes visi, ar iš tikrųjų kilę iš knygos?

------------------------------ ----
kai riedu atgal
savo atvaizdą stebėdamas lange
jau neklausiu savęs, ką praradau