Rūko vakaro šilumoj
rudos langinės -
kaminais, žaislais, prieangiu
ritinėjasi
mėlynas bliuzas, šiluma
ir žiupsniai miltų
(netyčia krito nuo stalo).
Randuos
ieškau tvirtybės
-juk išgyventa jau-
juk dar ne pabaiga,
o
norėčiau.
Norėčiau?
Tik ne taip paprastai
gimti iš naujo,
vėl viską
linksniuoti, žingsniuoti, rimuoti,
bet
žinoti, kad tikrai bus
kita stotelė
kad tikrai galėsiu išlipti-įlipti-skraidyti
mojuoti skarelėmis
nuo traukinio vagonėlio,
nuo stogo
laižyti medų
baisėtis aplipusiais voratinkliais
klykti iš laimės
rūšiuoti žaislus
ir
susitikti save
-
sakyčiau
labas mieloji,
kaip gyveni?
Sakai
nieko nauja?
Sakau
klaidingon pusėn, -
ten šiaurė, ten šaliai ir varvekliai,
ten apsiaustų maža,
o žodžių apstu-
tau į Batudo Salelę-
šoktum šoktum
pa šok tum
viršun
ir pastvėrus mėnulio skiautelę
lakiotum
lyg pūkas
danguj -
ten tau -
mieloji,
nes ten
retai kas užklysta,
bet jei užklysta-
žino ko atėjo
ir turi saulės griežinėlių-
tokių gardžių,
kad net sala širdis.