Pokalbiai aludeje. Negalia

Grybų metas. Grybautojai man kažkuo panašūs į žvejus - turi savo pamėgtas vietas, kurių niekam nerodo. Šaltais, ūkanotais rytais, kada toks saldus miegas, ritasi iš šilto patalo, trenkiasi į kitą šalies pakraštį, kad iki paskutinio siūlo galo sušlaptų rūke ir rasoje. Panašūs dar ir tuo, kad grįžę iš tokių žygių, pripasakoja aibes būtų ir nebūtų dalykų apie baravykų tiltus, pagautas ar pasprukusias lydekas.
Įsitikinau savo kailiu, kad nieko nepastebi tik akli ir tie, kurie žiūrėdami nieko nemato. Taipogi, nieko nenutinka tik tiems, kurie tokiais šaltais, ūkanotais rytais, lieka drybsoti šiltuose pataluose.
Būčiau ir aš nieko nematęs ir širdį dėl to nebūtų skaudėję, ir papasakoti  nieko neturėčiau, juolab, kad ir draugai mano šįvakar tokie nekalbūs. Tylu už stalo, tik cigarečių dūmai graužia akis ir sunkus bokalas retkarčiais trinkteli į medinę stalo lentą…

- Daug jėgų išeikvojo mano bendradarbis, kol įkalbėjo vieną tokį rytą leistis į tolimą aukštaitijos urėdiją, apsuptą ežerų ir upelių. Esu tingus, storas, senas, miestietis ir visos tos kelionės man kelia baimę ir nerimą. Visur pilna nepatogumų. Reikia specialaus apdaro - dabartiniai miškai pilni ligas nešiojančių erkių, uodų spiečių, kurie jau vien tik savo zyzimu įvaro beviltišką galvos skausmą. Ką jau bekalbėti apie tualetą - gerai jei ten kokią lentinę tupyklą rasime.
Jei ne nostalgija seniems vaikystės prisiminimams, tikrai būčiau likęs drybsoti pataluose.
Kelias tolimas - nuo Kauno daugiau nei pusantro šimto kilometrų. Kartu su auštančiu rytu kėlėsi ir mano nuotaika, o kai įvažiavom į urėdijos kiemą mano siela, palikusi riebų nuodėmingą kūną, skraidė nuo šakos ant šakos senos sodybos medžiuose, negalėdama atsidžiaugti ankstyvu saulėtu rytu. Urėdas, senas draugo bičiulis, trindamas dar užmiegotas akis, išlindo iš už durų pasižiūrėti, kas čia trikdo rytmečio tylą. Mažas, sausas žmogeliukas buvo labai patenkintas pažinęs atvykėlius. Kokį pusvalandį paplepėję ir išdėstę savo vizito tikslą, mudu sukrutom ruoštis į girią. Urėdas pakėlė savo jaunėlę, pirmaklasę dukrą, kad mums, nežinantiems miško, nereikėtų be reikalo klaidžioti, ieškant taip geidžiamų ir išsvajotų baravykų. Iki pietų vaikščiojom vedami mažos vikrios mergaičiukės. Jos visur buvo pilna - ir jos pačios ir jos nepaliaujamo čiauškėjimo. Spėjau sužinoti ne tik jos paslaptis, ne tik jos šeimos naujienas, bet neakivaizdžiai susipažinau ir su jos bendraklasiais bei kaimynais. Sekiodamas paskui šią vikrią voverę, jaučiausi kaip lokys indų parduotuvėje. Po manim viskas linko ir lūžinėjo. Ne kartą mergaičiukė spiegdama puldavo po kojomis gelbėti mano trypiamų baravykų. Jei ne ji mes tikrai namo būtume grįžę tuščiomis.
Mūsų laukė po liepomis padengtas stalas ir pilnas kiemas ant anglių kepamos mėsos kvapo. Prie pietų ir mudu išsitraukėme buteliuką atsivežtos miestietiškos. Susirinkom apie stalą gana gausiai - nemaža urėdo šeimyna ir mudu. Šalia manęs sėdėjo penkiolikmetė vyriausioji šeimininko dukra. Žinojau ją esant keistoką. Kaip ir visi kiti urėdo vaikai ji buvo drąsi ir noriai su mumis bendravo. Tik jos sakomi žodžiai kartais mane kiek trikdė. Prabildavo ji įsiterpdama į mūsų šneką, bet jos mintys, kad ir gana suprantamai reiškiamos, neturėdavo nieko bendro su pokalbio tema. Ji lyg atklysdavo iš kažkokio gretimo, panašaus į mūsiškį, bet visiškai kitokio savo pasaulio. Kartais ji imdavo kalbėtis su savo drauge telefonu, kuriame nebuvo nei kortelės, nei baterijos. Stengiausi to nepastebėti, bet, kad ir kaip norėjau, man blogai sekėsi. Tai pastebėjęs, šeimininkas  keliskart perspėjo dukrą, kad nesikištų į mūsų šneką. Dėl to jaučiausi dar blogiau. Pietūs baigėsi, saulutė jau pasiekė medžių viršūnes - laikas ruoštis namo.
Mūsų atsivežtų sumuštinių taip ir neprireikė. Vaišinga šeimininkė prikrovė pilną krepšiuką įvairiausiais kvapais kvepiančių ryšuliukų ir mazgelių. Urėdas į patį dugną įbruko buteliuką ant žolelių užpiltos naminukės. Aplink sukiojosi vyresnioji, vis patardama ar pataisydama dedamą daiktą. Širdingai padėkoję, nusinešėm lauktuves į mašiną.
Rausdamasis daiktuose, išgirdau piktu balsu barantis urėdą ir jo vyriausiąją. Atsisukęs pamačiau itin nemalonų vaizdą. Tėvas pastūmė dukrą, gana stipriai, taip, kad ji nukrito ant drėgnos žolės. Spyrė į šoną, kažką piktai šaukė ir dar kartą spyrė. Nesupratau, ką jai sakė, už ką ją barė. Petys į petį su juo, paskui verkiančią, kažką mėginančią paaiškinti ar pasiteisinti, ropojančią žole paauglę, žengė ir šeimininkė. Tokia pat pikta, tokia pat agresyvi ir kažką rėkianti, tik, galbūt, dėl savo storumo ir nerangumo nespėjanti įspirti. Seilėta ir snargliuota mergaičiukė, vis rėkdama, slinko link manęs. Tas judėjimas buvo kiek keistas - stengėsi ropoti, bet po spyrio risdavosi, negalėdama išsilaikyti. Paskui, skubėdama ir painiodamasi tarp savo pačios rankų ir kojų, vėl ropojo tolyn nuo besiartinančio pykčio. Jai smuko kelnės, atsisagsčiusi palaidinė apnuogino jau nebevaikišką krūtinę. Prišliaužė prie manęs ir prisiplojo visu kūneliu prie žemės - ar tai jau nebeturėdama jėgų ir atsiduodama kankintojų malonei, ar tai jausdamasi saugi, nusigavusi tiek, kad gali pasislėpti už mano nugaros. Vis dar garsiai verkė, mėgino kažką sakyti, bet rauda draskė ją taip, kad kalbos negalėjau suprasti. Sustojo ir tėvai. Rėkė, keikėsi, bet artyn nėjo, tarsi aš stovėčiau ties riba, kurios jiedu negalėjo peržengti. Tuo tėvų įtūžis ir baigėsi. 
Visą kelią atgal mane persekiojo tas vaizdas. Buvo labai gaila mergaičiukės. Ji tik kiek kitaip mato ir supranta tą patį mus supantį pasaulį, gyvena savo svajonėse, kurių kartais neatskiria nuo realybės. Iš draugo pasakojimo gana gerai žinojau tos šeimos istoriją, nors tąsyk juos mačiau pirmą kartą. Žinau, kad tėvas liedamas pyktį ant savo dukros, ramina savo skaudančią sielą. Jam nesmagu prieš mudu, nesmagu dėl to, kad jo šeimoje ne viskas taip, kaip pas daugumą kitų. Bet dar baisiau jam, kad dėl viso šito jis jaučia savo kaltę.
Tą naktį, kai buvo pradėta jų pirmagimė, jiedu su žmona buvo visiškai girti.

… į stalą vėl trinktelėjo sunkus molinis bokalas. Levas, išpūtęs didžiulį mėlyną dūmų debesį, pratarė:
- Tai kuriam dabar iš jų labiau reikalinga pagalba?         

                                                   
                                                    Pranelis.
                                                    2006. balandis