---

- Žiūrėk! - smakru rodydamas į šviesoforą riktelėjo Petras.
Mandagiai pažvelgiau ir ačiū dievui mano žvilgsnis buvo suprastas teisingai, tad degant žaliai šviesai gatve Petras perėjo tylėdamas. Įžengėme į parduotuvę. Be prekių ir pardavėjos joje nebuvo nieko, tad dviem metrais pailginau prie rankų ir liemens pririštą virvę, nesibaimindamas, kad draugo tapatybė pakis į pikto šuns. Apžiūrinėjau konservus: šprotai, turistų pusryčiai, tefteliai? Turistų pusryčiams reikės makaronų - per brangu. Supratęs, jog reikės ir atidarytuvo, nuėjau prie duonos. Giliam tranze apžiūrinėjau etiketes, jose - sudėtį, konservantų kodus, kepyklos adresus. Neiškentęs stvėriau pigiausią batoną ir staiga pajutau kad kažko trūksta. Kišenėse sušvilpė vėjas.
- B**t. - rankoje tabalavosi nugraužta virvė. Mečiau batoną ir metydamas akis erdve ieškojau to debilo. Suskambo parduotuvės durų skambutis ir man bešokant pažiūrėti kas išėjo, prisiminiau, kad Petras pasiklysta ir tualete. Kelis kart išmindžiau visus įmanomus kelius tarp prekyspinčių, tačiau nesimatė nei išvartytų produktų, nei kažko neįprasto pardavėjos veide. Pasigriebiau dešros ir atsisėdęs godžiai pradėjau valgyti. Šiek tiek apgirtau.
- N***i man tas asilas. Neieškosiu, nei privalau, nei man įdomu.
Po pusvalandžio prisistatė milicija su pardavėja priešaky. Atėmę likusį graužtuką, liepė pūsti į aparatą. Nei pučiau, nei man įdomu. Milicininkai buvo gana malonūs, siūlė banano, kukliai atsisakiau ir toliau žiūrėjau į juos. Vieno pareigūno akyse matėsi žybsniai iš praeities. Staiga jo viršugalvyje žybtėlėjo lemputė ir jis su šypsniu rusiškai kolegoms pasakojo anekdotus. Lemputės žybtelėjo dar keturiems pareigūnams, jie dalijosi šypsenomis žiūrėdami į mane, rusiškai pats nemokėjau, tad nesijuokiau ir neturėjau noro to daryti dirbtinai. Vienas pareigūnas kažką sakė į raciją. Po kažkurio laiko atvažiavo mano tėvai. Jie irgi šypsojosi. Ir Linas, su kiek išteptu chalatu, keldamas mane globėjiškai kuždėjo:
- Na va Petreli, o mes taip del tavęs jaudinomės.
Kadangi buvau šiek tiek apsvaigęs, nejaučiau pareigos kažką atsakyti. Ėjome link kryžiuku pažymėtos mašinos, kur gavęs vitaminų, ramiai atsisėdau ir lyg lopšyje supuojamas važiavau namo.
Apie Petrą daugiau nieko negirdėjau.