Nepasibaigia

Šviesa spigina į akis, o vanduo, varvantis nuo garbiniuotų suknelės kraštų, įrėmina mane šlapiame rate. Kilimas sudrėkęs ir nemalonus, kai prisiliečia mano pėdos didysis pirštas, ištrūkęs iš basučių gniaužtų. Nors lietus man jau nebekelia grėsmės, bet jaučiuosi blogiau nei tada, kaip tekina bėgau per balas. Rūbai limpa prie kūno ir plaukai, it šiaudai susiraitę, plaiskosi aplink, tarsi nerasdami sau vietos. Sėdžiu ant nutrinto seno krėslo, kurio spyruoklės remiasi man į sėdmenis, o jaučiuosi tarsi būčiau karuselėse ir skriečiau vaikiškoje gulbėje su labai nepatogia sėdyne. Tai būdavo vienintelis tos stebuklų šalies trūkumas, bet man, mažai mergaitei, tai nesukeldavo jokių nepatogumų ir aš valandų valandas skraidydavau ant gulbės pečių.

Mano suknelėje nėra kišenių, tad ir pinigų neturiu. Bet maloni moteriškė pavaišina arbata, mat aš jai primenu jos autoavarijoje žuvusią dukrą. Prisėdusi šalia, ji ima pasakoti visą savo nelaimingo gyvenimo istoriją. Žinoma, svetima patirtis niekada nepalies tavosios širdies taip giliai kaip sava, bet man buvo malonu, kad aš panaši į jos dukrą, nes ji buvo labai išsilavinusi ir graži mergina. Manau, kad dabar ji angelams skambina arfa ir yra laiminga, palikusi jos nevertą pasaulį.

Barbenimas į metalines palanges mažėjo ir lietus jau traukėsi. Gatvėse vėl ėmė gausti triukšmas, daugybė žmonių su skėčiais skubėjo kažkur, kur gal niekas jų nelaukė. Pirma buvusi atgrasi kavinė pasidarė jaukiausias kampelis pasaulyje. Per atviras duris pūstelėjo lengvas vėjelis ir atnešė gaivų, paslapties kupiną orą. Man patinka lauko kvapas po smarkaus vasaros lietaus, tada jame tvyro kažkas mistiška. Vakarėjant išlindo saulė ir pakibo danguje nejudėdama iš vietos.

Laikrodis mušė aštuonias, mano laikas jau buvo suskaičiuotas ir man nebepriklausė. Šįvakar prosenelės gimimo diena ir būtų nemandagu nepasirodyti. Jai bene šimtas metų, bet yra guvesnė ir linksmesnė už kitas trisdešimtmetes, anksčiau laiko susenusias. Todėl aš būtinai priskinsiu jai pačių spalvingiausių gėlių puokštę.

Parduotuvių vitrinose pamačiusi savo atvaizdą, baisiai nusigandau. Nuėjau į kirpyklą ir paprašiusi feno išsidžiovinau suknią bei plaukus. Po to, beveik kaip naujai gimusi, per tas pačias balas nurūkau pas prosenelę. Jau buvo susirinkusi visa giminė ir laukė manęs. Jubiliatė sėdėjo savo supamajame krėsle ir valiūkiškai šypsojosi. Mano mama grojo arfa, o jaunosios sesutės, su baltomis sukniomis, šoko. Apkabinau jas ir ėmėme suktis taip greitai, jog nebemačiau nei aplinkinių nei pačių seserų.

Lietus vėl pradėjo groti savo preliudiją, o mano akys šlapios, atrodo, tarsi jose kapstytųsi piratai ir ieškotų paslėpto lobio. Bet jo ten nėra. Lobis nepažymėtas iksu, jis tiesiog ėmė ir iškrito - nebesugebu įsidėti atgal.

Nuo tada lyja kasdien.