Rašyk
Eilės (73110)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2498)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tai pirmas kartas, kai užsukau pas Tave. Pakvietei tik tarp kitko, regis, jauteisi nepatogiai, dėl praeities nutikimų, neatsakytų skambučių, laiškų, apsimetinėjimo, jog tiesiog nepastebi ir dar krūvos kitokio šūdo.
Jaučiausi įsibrovus, pažeidusi Tavo teritoriją. Kur einu, kad ir kaip stengiuos pasislėpti, pastoviai uodžiu svilėsių dvoką, matyt, todėl, kad kaitrios lempos degina odą.
Atsisėdu prie rašomojo stalo, Tu kresteli ant sofos. Tylim. Neišleidi iš akių. Stebi. Jaučiuosi lyg kepta menkė, kruopščiai nučiulpi mėsą nuo kiekvieno sumauto kauliuko...
- Baik! – neištveriu.
Sutrinki. Nusuki juodas akis. Juodos kaip tėvynės žemė, žemė į kurią anksčiau ar vėliau sugrįžta visi...
Tylim. Apsiprantu su aplinka. Išsigandęs, kad užkariausiu Tavo teritoriją paleidi šunis.
- Eime... – atsistoji ir ištiesi ranką.
Žiūriu. Gana ilgai. Matyt, nesitikėjau.
Neišveri. Paimi mane už rankos ir vedi durų link. Tik dabar pastebiu, jog lentynėlėse pedantiškai sudėlioti trofėjai... Sustoju. Atsisuki.
- Kas nutiko?
- Išeisiu pati.
- Einu kartu.
- Nereikia.
- Kodėl?
- Nieko nesigaus...
- ... reikia pabandyti.
- Tau reikia?
- Ne.
- Tai kam tada? Kad sąžinė ramesnė būtų? Kad taip visuomenėj priimta? Neverta... ačiū.
Atsišlieji į sieną:
- Tai gal tada kavos?
- Ne, dėkui... visai netoliese yra jauki kavinė. Turiu ten pažįstamą... pats laikas aplankyti.
- Žinai... einu kartu. Regis, kava baigėsi.
Žvilgteri tiesiai į akis lyg bandydamas įžiūrėti teisingą atsakymą į visus sumautus sumauto gyvenimo klausimus Nežymiai linkteliu.. Matyt, dar liko kažkokia kvaila viltis, jog viskas susiklijuos...
Paimi už rankos, atsargiai... bijodamas išgąsdint.
Stabteli. Nupila šaltas prakaitas... mes lyg šnipai, lyg kariai svetimoje teritorijoje... bandom nepastebėti kirsti niekieno žemės ribą... tačiau man pradeda atrodyti, jog to niekada nebus.
- Myli mane? – banaliai paklausi, tokie klausimai kyla nujaučiant pavojų.
- Myliu, - atsakau ir tik tada susimąstau, ar tikrai.
- Ačiū.
Užrakini duris. Žiūriu į Tavo pakaušį. Atsisuki....
Nusišypsai.
Rytojoj mudu vėl apsiginkluosime norėdami žūt būt apginti savo valdas...
... tačiau rytojus gali niekada neišaušti.
Lipame laiptais. Paimi už rankos... vėl. Dingteli mintis, jog nori užkariauti mano žemes... Pasiduodu.
2006-03-30 16:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-01 13:34
švelni mo
Tekstas, turintis savo kategoriją (pavadinkime ją apie mus). Tai nėra nei minusas, nei pliusas. Tiesa, geriausia proza - mano nuomone - yra gera tuo, kad jos negalima niekam priskirti, bet šis darbas kategorijos ribose gan neblogas. Tik Tu iš didžiosios erzina. Juk apie tokią  paprastą meilę rašai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą