Rudeniop,
Vakarėjant,
Planetoms sulėtėjusiu laiku
Sutemas susukus,
Mes kaip paskutiniai indėnai
Po paskutiniu šnabždančiu medžiu
Rūkom taikos pypkę ir šventa dvasia
Garuoja kaip tylėjimas į dangų.
Ten vysta gelsvas debesis ir sklaidosi,
Žadėdamas lietum sugrįžti.
Visai taip pat mieguistą rudenį,
O gal ir kitaip sudužusio lango fone
Įsispraudusi saulė pradingsta.
-Norėčiau būti sirpstantis obuolys
Mažuose delnuose, kurį kadais sviedžiau
Skristi pro rūką.
-Melsvas popierinis laivas,
Debesų tėkmėje paklaidintas.