Kai sudyla batai vilnoniai,
Ir pirštai nuodegom virsta,
Sielos balsas girgžda po klonius,
Ir apgirtusioj sąžinėj darosi tiršta.
Būk tu Sizifas, būk Prometėjas,
Būk nors Aukščiausia Šviesa,
Liksi tik kaimo senas kirpėjas,
Surūdijusiom žirklėm ir marška sena.
Nekenti savęs, nes save prarandi,
Galvoji, jog reikia atsikelt, išsirėkt,
Deja, Fortūna per daug sumani –
Gauni tik su diržu per nugarą pliekt.