Ant asfalto pakylos

Slėpiningos dykaduonės dienos
Prie vartų prisagstytos ajerais.
Vingriaisiais tarpkeliais raudonoj citadelėj
Užgožus zyles lieps ją nuraškyt nuogai.

- Ar tik ne laužtuvė apkimba mūsų miesto
kioską? Ten padėvėtom čerpėmis prekiauja,
kartais iš jų nukala žvyru apibyrėjusias monetas.

Suriesta sėdi ir močiutėlė, nes apšarmojus
Nedidukais briliantais mik mikčioja:

- O  kaimuose būdavo
Špekuliantai ir žydeliai lėkščių atveždavo,
Ir tarsnodavo: - ui, tai gal ui man šieno duosi?
Arklius pastatydavę nakvodavo.

Užsiraukė kažko ir tęsė savo kalbėseną parimus:

- Nu vienu žodžiu žemės reikmeną, tėvai juk ir šneka
ir aš gi piemenė buvau – kaimas didelis, o
tie žydeliai, špekuliantai vis pas mumi ir mumi.
Tai siūlų, tai skudurą, o moterys pėsčiom vaikšto.

Užgrūdom  aikštę, lukštais išlaupėm užritinėtą
Skersgatvių politiką:

Skaisčiosios atvaizde blankus, o gal tik
Menkas įdubimas, kur aukso būtą tik maža skylė.
Nevogta ir neimta, tik išpūta  - kai  zylės tapė
Dykaduonę raškiusią -  delne.