vengiu smėlio pėdsako
sniege ir ant palangės sunešto
kaukėtų pasileidėlių kuriuos įvardinu
minties adytojais
barbenimo į stiklą
kartais styrančių varveklių
braidydamas po parką
išmėto varnas pasiūbuoja medį
per petį nusispjauna ir sukelia
tirpimą potvynį užuojautą
tada paprašo išmaldos
išbaido keletą vaikų
ir grįžta
stulpelis krinta -17
privengiu kai vėluoja
neprisistato įsibrauna
tik šilumos neatneša
tik šlabdribą prilipusią prie skverno
tyliau vis radiatoriais užgroja
bangų negaudo trugdo susikaupti
turbūt pavasarėja...
turbūt išvengsiu.