Komercinės visuomenės įtaka aštuonmečiams

Paklauskite bet kurio aštuonmečio, ką jis gali pasakyti apie savo mamą. Galiu lažintis, kad pusė jų atsakytų, jog jų mama daug dirba ir vakare būna labai pavargusi. Galbūt vienas kitas teigtų, jog jų mama yra madinga, nes, pasak žurnalo, gaminti šeimai yra nemadinga. Ar surastumėm daug vaikų, kurie prisimintų mamos skaitytą pasaką? Paieškokime bent jau tokio, kuris šeštadienio rytą bėga pas mamą į lovą ir ten šildosi pėdeles. Ar yra nors vienas aštuonmetis, kuris vis dar delniukais užsidengia akis, kai televizoriaus ekrane pamato šaltakraujiškai žudomą žmogų?
Aštuonerių metų žmogus jums galėtų papasakoti tikrai ne vaikiškų istorijų apie savo gyvenimą. Tik mokėk išklausyti, jie skuba atsiverti. Du antrokai gatvėje prašo cigaretės. Sakau, kad neturiu, o net jei ir turėčiau, tikrai neduočiau. Sako, kad labai nori, ir žiūri į mane ėriukų akimis. Šiek tiek vyresni, penktokai, mokyklos koridoriuje tokiu atveju išvadina mane kale. O jei norite tikrai skandalingų faktų, pasiklausykite kada slapta, apie ką šnekasi būrelis šeštokių mokyklos tualete.
- Eik tu, šeštadienį tiek “baltos” prigėriau, kad nebeatsimenu, kaip namo grįžau.
Draugės žiūri į pasakotoją, kaip į Brežnevą mano močiutė žiūrėjo sovietmečiu, ir lygiai taip, kaip ir aš negali patikėti jos “žygdarbiais”. Tik netikime mes skirtingai - aš netikiu, kad tai vyko, jos netiki, kad jai PAVYKO, ir mintyse galvoja: “Na ir kas, kitą savaitgalį aš išgersiu daugiau”.
Ar po to aš dar turėčiau stebėtis, kad niekas nebeverkia, skaitydami J. Biliūno tekstus? Man tai skaudžiausi vaikystės prisiminimai. Akimirkos, kada suvokiau, kad pasaulyje nėra viskas taip gražu. Kad nuvarytus arklius nušauna. Šiandieniniai vaikai “Brisiaus galą” norėtų pamatyti kino teatre ir tik todėl, kad stambiu planu galėtų pažiūrėti, kaip to šuns smegenys išsitaško.
O dabar pabandykite įsivaizduoti Šatrijos Raganos Irusią, įmestą į situaciją tualete. Net savo žiauriausiose fantazijose nedrįsčiau tos mergaitės priversti bendrauti su šiuolaikiniais jos bendraamžiais. Visų pirma, ji nežinotų, kas tokie yra digipokemonai ir su kuo jie valgomi. Irusia turi galimybę naudotis savo fantazija, kurti savo serialus galvoje. Jai nereikia skubėti namo kiekvieną dieną numatytu laiku tam, kad suspėtų įsijungti žydrąjį ekraną ir stebėti eilinę kovą tarp gėrio ir blogio, kur gėris gal ir laimės, bet blogį nužudys penkiais įmanomais būdais.
Dėl mirties ekrane niekas nebeverkia. Mirtis šiandien vaizduojama kaip savaime suprantamas dalykas, kuris vyksta kasdien. Žinoma, nereikia gyvenimo pabaigos labai sureikšminti, nes esame katalikai, žinome, kad tikrasis gyvenimas mūsų dar tik laukia. Irusia tai žino, bet tik paklausykite, ką apie mirtį jums papasakotų aštuonmetis šiandien: “Kai numiršti, skrendi ant superdebesėlio į hipererdvėlaivį, kad perduotum smegenų diskelį savo įpėdiniui, kuris nužudys tavo žudiką, o tu tapsi supersajanas...”. Gyvenimas ir mirtis šiandien suvokiama per televizijos prizmę, pagal kinų ir amerikiečių sukurtą modelį.
Jei kas nors netyčia paleistų Irusią šiandien mokykloje, mergaitė pultų į depresiją, o išsigydžiusi bėgtų atgal į savo gimtąjį Žemaitijos kaimą XIX amžiuje. Pabendravusi su savo bendraamžiais, ji pati pasidarytų laiko mašiną, kad tik galėtų sugrįžti į pasaulį, kuriame nėra tiek smurto, vaizdinių pasakų ir kostiumuotų karjeros siekiančių mamų. Kiek daug praranda tie, kurie užminga ne nuo mamos lopšinės, o nuo “Mokinukių” balsų. Ką apie savo vaikystę galės papasakoti vaikas, kuris nuo ketverių metų puikiai moka naudotis internetu ir nežino, kas yra lėlės bei kaladėlės. Informacinė visuomenė- kūdikiai bendrauja internetu, mamos skaito straipsnius “supermama” ir pagal juos “augina” vaikus, tiksliau, nusamdo jiems brangią ir būtinai negražią auklę (kad tai netaptų pramoga tėčiui).
Stebimės, kad Irusia savo mamą idealizuoja. Pažvelgusi į šiuolaikinius vaikus ir jų mamas, Irusia dar gražiau apie savo mamatę parašytų. Jei Irusia tada būtų turėjusi galimybę pažvelgti į mūsų dienas ir pamatyti, kaip šiandien gyvena jos bendraamžiai, tikriausiai ji į savo mamą būtų žvelgusi dar kitomis akimis. Dar švelniau turbūt, nes jos mama turi laiko sėdėti pievoje ir dėlioti su vaikais puokštes. Norėčiau pamatyti mamą, sėdinčią su vaikais ir pasakojančią jiems apie tai, kad gėlės taip pat skleidžia muziką. Tokią mamą ir aš aprašyčiau lyg šventąją. Aureolę nupieščiau.
Galbūt teisus Irusios tėvas manydamas, jog aštuonerių metų mergaitė jau turėtų būti šiek tiek brandesnė. Gal toks auklėjimas, kai skatinama kuo ilgiau tikėti pasakomis, yra žalingas dėl vaikams gresiančios šizofrenijos. Galbūt nėra labai normalu, kad mergaitė tikisi sutikti “gerąją žynę” ir nesuvokia, kad “gerųjų žynių” visai nėra. Galbūt šis prasilenkimas su realybe yra spraga Irusios tėvų pasirinktoje auklėjimo metodikoje, kurią tėvas vadina “pedagogija, paremta vienu švelnumu”. Liudvikas- geriausiai šiuolaikiniam pasauliui pritaikytas veikėjas. Jis vienintelis nepasimestų šiandien, nes turi mažiausiai ryšių su anapusiniu pasauliu, laumėmis ir kitais veikėjais, šiandien vadinamais digimonais. Jei ne mamatė, Liudvikas vaikus būtų užauginęs tinkamus šiandieninei komercinei visuomenei.
Nemėgstu girdėti, kai sakoma: “Oi, koks šiuolaikinis jaunimas, kur ritasi šiandieniniai vaikai”. Jeigu ritasi, vadinasi, kur nors nusiris. Be to, kas kitas, jei ne tėvai ir jų karta tą jaunimą ridena? Ar vaikai kalti, kad auga visuomenėje, kurią valdo ryšiai? Ar vaikai kalti, kad žemėlapyje vietoj mūsų šalies skambaus pavadinimo netrukus bus parašyta “Rubicon group”? Šiuo atveju galima pigiai išsisukti sakant, jog aplinka kalta. Nes aplinkos daug, ir jie visi tokie dideli bei įtakingi, jog būti Irusia šiandien tikrai neįmanoma. Nors prisipažinsiu, kai eilinį kartą mažametis mokinukas palydi mane keiksmažodžių lavina, nesusilaikau ir tyliai pasakau sau: “Ir kur ritasi šiuolaikinis jaunimas”. Tuoj pat pasijuntu sena.