Judrusis Kornelijus

Ištraukos iš V. Baliaus romano “JUDRUSIS KRONIS”

<…>
Niekas iš mūsų nėr tobulas. Kornis ne išimtis. Bet jis vienintelis išdrįso pasipriešinti Robertui Cibulskui. Jis, priputęs it medūza, puolė Cibulsko stambų kūnpalaikį ir parvertė jį ant suodino aludės grindinio. Juokingiausia buvo tai, kad Robkė degė kerštu, tačiau niekaip negalėjo pakelti savo subinkaulio nuo žemės (tokio storo mat jo būta). Jis tik spurdėjo savo mažom kojytėm apimtas panikos it apsivertusi boružė. Tuo tarpu, Kornis spardė gulintį priešą, spjaudė jam į veidus, šlapinosi ant jo nugaros ir kitaip tyčiojosi iš Cibulsko esybės. Mes su Nerijum taip juokėmės, kad net kepenis suskaudo. Buvau gerokai prisiputavęs, jau ir vėmęs keletą kartų, o Nerijus net kalbėti negalėjo. Jis buvo toks girtas, kad jo veidas buvo pamėlinavęs ir išbertas juodais neproporcingais guzais. Vienas toks guzas jam išdygo tiesiog ant akies. Ta akim Nerijus, manau, nieko nematė, bet apie tai pranešti jis negalėjo, nes kalbos dovaną jau buvo praradęs.
Judrusis Kornis buvo it neputęs. Jis atrodė žvaliai, gyvenimiška versmė trykšte tryško iš jo. Priplojęs Cibą, jis grįžo prie mūsų. Mane vėl užpuolė tašnata, bet stengiausi išlikti stiprus Kornio akivaizdoje. Nenorėjau būti jo išjuoktas ir pažemintas, tad kai vėmalai jau skverbėsi mano organizmais viršun – aš juos, tiesiog nurydavau it skrepalus kokius.
<…>
Lauke buvo velniškai šalta ir dar slidu. Kornis, ant pečių užsimetęs Nerkyzą Smritniką lyg šaliką, putojo, žingsnis po žingsnio kaimo takeliais. Aš stengiausi neatsilikt. Korniui karšta pasidarė, nors lauke ir pūgos spengė. Jis išsirengė visiškai nuogai, išversdamas savo apžėlusį kūną lauk ir toliau sau rušiojo su Nerka ant pečių. Taigiva, pėdinom namolio sau tryse, tarsi trys muškietininkai, kai, staiga prieš mus išdygsta trys figūros: Kornio nukankintas Cibulskas, jo brolis Merkurijus Cibulskas, pravarde “Riebalai” ir Mozė Ribūlinas, sirgęs lėtine kepenų ceroze bei atenoma. Rankose jie laikė lazdas ir jas tapšnojo sau per delnus. Tie lazdigaliai buvo, tyčia kiaurai perverti vinimis, tam kad smigtų.
        Jie puolė Kornelijų it vilkai ir pradėjo jį talžyti lazdomis. Nerka it maišas nudribo ant ledinės žemės. Kornis bandė priešintis. Jis smogė Mozei į kepenų pusę, bet tas nereagavo. Bandė nagais drąskyti “Riebalams” akis, tačiau ir tam buvo į tai nusispjaut – jie toliau sėkmingai skaldė mano geriausio draugo makaulę. Aš, iš baimės privėmiau sau į rankoves ir verkdamas sprukau it kiškutis į miško tankmes. Dar už poros akrų girdėjosi riaušių garsai ir Kornio riaumojimas.
- O, Viešpatie! - tariau sau grįžęs namo ir nubinziavau miegų gaudyt.
Atsikėliau su saulute. Būčiau dar snaudęs, bet sąžino užgriaužė. Visą naktį gluosto negalėjau sudėt, nes taip skaudėjo širdį, dėl likimo valiai palikto draugo. Nerijaus taipogi. Miegojau tik kokį pusvalanadį, atviraujant.
Visą rytą neradau sau vietos. Vaikščiojau po trobą susikrimtęs ir peikiau save: “Kodėl aš pasielgiau kaip pašlemėkas tą naktį?! ”. Svarsčiau, kaip reaguos Kornis, kai jį sutiksiu: gal apie tai neužsimins; gal duos man per makaulę; gal net užmuš. O tą jis galėtų padaryti. Kol aš krimtausi, kažkas pasibeldė į duris.
Paštininkas Hektoras Varnius atėjo. Laiškų jis man neatnešė, nes nieks manęs nemylėjo, tik vienut vieną raštelį. Žinojau, nuo ko ta žinutė – nuo Kornio. Mes su juo taip nuo seno bendraujame. Taip išvengiame ilgų nuotuolių, tiksliau dviejų kilometrų, skiriančių mūsų trobas, o ir telefono aparatų mes neturėjome, tad toks bendravimas mus tenkino. Įpyliau Hektorui stikliuką samagono (tokia tad kaina), išgėriau su juo ir išlydėjau pro duris. Laiškelyje, kuris buvo paženklintas krauju ir dar kažkokia neaiškia mase, Kornis rašė: “Antrą po pietų būk “Schemoje”. Pasiimk Nerką”.
Nuėjau pas Nerką. Tiesą sakant, nežinojau, ar jis dar gyvas. Pasirodo, gyvas, mat pats atidarė duris. Guzų jau nebuvo ant jo veido, tačiau mėlynumas neišnyko.
- Nu, mėlyne, krutam “Schemon” – Kornis laukia, - paraginau draugą. Nerijus greit užsimetė savo švarkelį, pasiūtą iš užuolaidų ir spruko pro duris.
<…>
Aludė “Schema” buvo užtvindyta kaimo alkoholikų. Nesistebėjau, nes žiemos metu, kai kaime nėr darbų – vyrai geria. Tankmėje ieškojome Kornio. Štai jis, ranka mojuoja – kviečia mus. Mane užpuolė baimės. Buvo ko bijotis, nes Kornis kapotis mokėjo. Galvojau: “Nu dabar tai jis mane patalžys kap reikalas! ”. Tačiau Kornis buvo įtartinai linksmas. Jis mus su Nerka apkabino, net išbučiavo. Sėdome už stalo. Užsisakėme alaus su puta.
Nei Nerijus, nei Kornis, apie vakarykštį mano kiaulišką poelgį neužsiminė. Jie tiesiog linksmai pasakojo praeitos nakties prikliučėnijus5. Nerijus gyrėsi puikia savijauta, bet prisipažino nieko neprisimenąs, kas ir kaip ten vakar buvo. Jis teigė, gerai išsimiegojęs, todėl pagirių kaip nebūta.
- Tik va, - juokėsi Smritkinas, - pirštulių nebejaučiu – nei rankų, nei kojų.
Beje, po savaitės jis kreipėsi į gydytojus, mat tie “pirštuliai” pajuodo it smalos. Chirurgai nukarpė Nerkyzos ūkiškus pirštelius, bet tik kojų. Džiaugėsi tada Nerijus, kad rankų pirštai pasveiko, nes paties būta nagingo santechniko, o be pirštų juk vamzdžio nesuverši.
Kornis tą vakarą aludėje, atrodė daug prasčiau, bet tik išoriškai. Sėdėjo jis papuvęs, visas išpurtęs it nabašnikas, nors juokavo lyg pajacas koks tai. Jis buvo labiau panašus į gigantišką pūlinį ar tynį, o ne į išdidųjį juodruolį Kornelijų Kalvivijų. Jam iš nosies bėgo kraujo upės, todėl siūliau jam nosinaitę, kad apsišluostytų kaip žmogus. Jis atsisakė, o kraujus nusitrynė rankove.
- Tie mane kad talžo, kad talžo, o aš juokiuosi kaip pašėlęs, - linksmai pasakojo Kornis. Nesijuokė jis tada, puikiai tą žinau, nes pats girdėjau tik jo aimanas. Nieko nesakiau Korniui dėl to. – Dairausi dairausi, o Žirmūno nematau. Ot galvoju, paškudninkas – paspruko, - juokėsi Kornis.
- Ne, Korni. Aš aš…aš norėjau tau padėt, bet… - bandžiau išsisukinėt.
- …Viskas gerai, broluži, - padėjęs ranką man ant peties, tarė Judrusis Kornis. - Tie šernpalaikiai savo atsiims! Paminėsit mano žodžius! Kerštas man toks pat malonumas, kaip ir kruštis su bobom! – tęsė draugas, daužydamas kumščiu stalą.
-Tuo neabejoju, bičiuli!!! – surikau ant visos tavernos, apimtas geresnės nuotaikos.
Išputom dar po kelias alaus pintas. Karštoka pasidarė. Pasijaučiau nekaip – pykino. Išėjau laukan ir išsivėmiau. Grįždamas, sau netikėtai dirstelėjau į Kornio galugalvį. Jame, kaip tai keisti beskambėtų, puikavosi įstrigusi stora vinis, o pats pakaušis buvo aptekęs, jau išdžiūvusiais kraujais. Atsisėdau, bet apie, į Kornio pakaušį įkaltą vinį nedrįsau pranešti, o ir tai neatrodė būtina, nes Judrusis visą laiką seilingai juokėsi, reiškia, jam neskaudėjo, tad aš ir pamananiau, tegu sau sėdi nežinioje, su vinimi pasprandį. O Kornis toliau linksmai pasakojo kaip ta trijulė jį talžė. Gėriau alų ir juokiausi kartu su juo. 
Kornis buvo kūdas vyriokas, tačiau, kaip minėjau, kapotis ir savo garbę ginti jis mokėjo. Po kelių dienų buvo rastas pasmaugtas atenomistas Mozė. Dar po poros, iš Barzdų šaltinėlio buvo ištrauktas paskenduolis Merkurijus “Riebalai”. Neužilgo išmušė ir Robkės Cibulsko valanda. Jo nuogą suspardytą lavoną rado bažnyčioje. Jo liežuvis buvo nupjautas ir peiliu priplotas prie bažnyčios paradinių durų, o ant Cibo kaktos plastelinu buvo priklijuota popieriaus skiautelė. Joje: “Aš nužudžiau brolį Merkurijų ir Mozę. Labai gailiuosi. Viso gero. Robkė”.
Visi manė, kad taip ir yra: Cibas nužudė savo brolį ir draugą, o neapsikentęs nusikirto sau liežuvį, išsirengė nuogas ir save apsitalžė. Tik aš puikiai žinojau, kad tai mano geriausio draugo – Judriojo Kornelijaus darbas. Šia tema su juo niekad daugiau nekalbėjau.
<…>
          Kornelijus pasikorė 1988-aisiais. Pasikorė. Jis buvo vienišas ir daug gėrė. Matyt, tai ir buvo priežastis, lėmusi tokį jo likimą. Dažnai pagalvoju apie geriausią savo draugą. Dažnai mano galvą lanko linksmi prisiminimai apie jį. Jis buvo tikras vyras. Tikras kaimo vyras!